Narcisizmas: tarp didžiadvasiškumo ir socialinio skausmo

Dažnai manome, kad narcizai – tai pasipūtę, savimi besižavintys žmonės, kuriems nerūpi kitų jausmai. Tačiau naujausi moksliniai tyrimai piešia kitokį paveikslą: už grandiozinio fasado slypi padidėjęs jautrumas ir nuolatinis socialinio atstūmimo skausmas. Kas iš tiesų slypi narcisistinio asmenybės sutrikimo šerdyje? Kaip šie žmonės, trokštantys pripažinimo, patenka į uždarą izoliacijos ciklą? Šiame straipsnyje nagrinėjame, kas daro narcisizmą tokiu prieštaringu ir kaip jį atpažinti kasdienybėje – darbe, šeimoje ar draugų rate

Narcisizmas: didžiadvasiškumas, jautrumas ir socialinis skausmas

Nors narcisistinio asmenybės sutrikimo (NAS) pagrindas dažnai siejamas su grandioziškumu – perdėtu savęs vertinimu ir pranašumo jausmu, – šie asmenys taip pat gali slėpti netikėtą padidėjusį jautrumą. Ši dviprasmiška kombinacija daro narcisizmą sudėtingu ir sunkiai atpažįstamu reiškiniu tiek kasdienybėje, tiek moksliniuose tyrimuose.

Pasak Psychiatry.org, narcisistinis asmenybės sutrikimas apibrėžiamas kaip būsena, kuriai būdingas „plačiai paplitęs grandioziškumas (fantazijose ar elgesyje), nuolatinis susižavėjimo poreikis ir empatijos stoka“. Vis dėlto narcizai nėra tik pasipūtę ar savimylos – jų vidinis pasaulis dažnai slepia trapumą, kuris atsiskleidžia socialinėse situacijose.

Narcizą galite sutikti ne tik pasimatymų programėlėse, bet ir darbe, draugų rate ar net šeimoje. Kaip atpažinti tokį žmogų? Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia netikėtą požymį, kuris gali tapti raktu į narcisizmo supratimą.

Naujas narcisizmo požymis: ostrakizmas kaip Nr. 1 signalas

2023 m. žurnale „Journal of Personality and Social Psychology“ paskelbtame 27 puslapių straipsnyje mokslininkai iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Naujosios Zelandijos ir JAV pateikė intriguojančią išvadą: narciziškų polinkių turintys žmonės dažnai tampa ostrakizmo taikiniais – jie yra socialiai ignoruojami ar atstumiami. Šis reiškinys, anot tyrėjų, turi „sunkių, neigiamų pasekmių“ tiek pačiam narcizui, tiek jį supančiai aplinkai.

Tyrimas, paremtas apklausomis, eksperimentais ir stebėjimais, parodė, kad narcizai svyruoja tarp dviejų priešingų polių: grandioziškumo ir padidėjusio jautrumo. „Narcizai atidžiai, kartais priešiškai stebi savo socialinę aplinką, ypač reaguodami į statuso ar pripažinimo signalus“, – teigia tyrėjai. Dėl šio budrumo jie greitai pastebi menkiausius atstūmimo ženklus, o tai sukelia stiprų „socialinį skausmą“.

Pagrindinė tyrimo autorė Christiane Büttner laikraščiui „The Washington Post“ paaiškino: „Mes kėlėme klausimą, ar narcizai jaučiasi mažiau atstumti dėl savo grandiozinio savęs vaizdo, ar, priešingai, praneša apie didesnį ostrakizmą dėl jautrumo socialiniams ženklams. Mūsų rezultatai aiškiai parodė antrąjį variantą – ypač tiems, kurių narcisizmas pasižymi antagonistiniu, varžybiniu pobūdžiu.“

Narcisizmo ir ostrakizmo ciklas

Tyrimas atskleidė, kad narcizai dažnai patenka į uždarą ratą: jų elgesys – arogantiškas, reikalaujantis dėmesio ar net priešiškas – skatina bendraamžius juos atstumti. Dėl to narcizai jaučiasi ignoruojami, o tai sustiprina jų įsitikinimą, kad aplinka jų nesupranta ar nepripažįsta. „Ostrakizmas ir narcisistiniai bruožai ilgainiui stiprina vienas kitą“, – teigia mokslininkai.

Pavyzdžiui, darbe narcizas gali siekti dominuoti susirinkimuose ar pabrėžti savo nuopelnus, tikėdamasis pagyrų. Jei kolegos reaguoja abejingai ar kritikuoja, narcizas tai interpretuoja kaip asmeninį įžeidimą, o ne konstruktyvią pastabą. Tokios situacijos veda prie izoliacijos – narcizai lieka nuošalyje nuo grupės veiklos ar tampa paskutiniais pasirenkamais komandos nariais.

Šis ciklas gali turėti netikėtą pasekmę: narcizai neretai įgyja aukos mentalitetą. „Jie jaučiasi nesuprasti ar neteisingai vertinami“, – pažymi Büttner. Tačiau vietoj savirefleksijos jie dažnai reaguoja paradoksaliai – tampa dar labiau narcisistiški, siekdami kompensuoti socialinį skausmą. „Tai savaime besitęsiantis ciklas, kuris tik gilina problemą“, – priduria ji.

Platesnis poveikis: psichikos sveikata ir santykiai

Narcisizmas nėra tik socialinio elgesio ypatumas – jis siejamas su rimtomis psichikos sveikatos problemomis. Pasak Büttner, narcizai dažniau kenčia nuo nerimo, depresijos ir net savęs žalojimo tendencijų. Jų jautrumas atstūmimui ir nesugebėjimas užmegzti gilių empatinių ryšių dar labiau komplikuoja situaciją.

Pavyzdžiui, šeimoje narciziškas tėvas gali reikalauti nuolatinio vaikų dėmesio, ignoruodamas jų emocinius poreikius. Kai vaikai ima tolti, jis gali jaustis išduotas, o tai tik sustiprina jo grandiozines fantazijas apie savo „nepakeičiamumą“. Darbe narciziškas vadovas gali sukurti toksišką aplinką, kurioje kolegos vengia bendradarbiauti, bijodami kritikos ar konflikto.

„Struktūriškai sprendžiant šią dinamiką – tiek terapijoje, tiek darbo vietose ar socialiniuose santykiuose – būtų galima sumažinti neigiamas pasekmes“, – teigia Büttner. Ji siūlo, kad empatiškas, bet ribas nustatantis bendravimas gali padėti narcizams jaustis mažiau izoliuotiems, o tai sumažintų jų polinkį į kraštutines reakcijas.

Kaip elgtis su narcizais kasdienybėje?

Nors narcisizmas gali atrodyti kaip neįveikiama kliūtis, ekspertai siūlo keletą praktinių strategijų:

1. Nustatykite ribas: Aiškiai parodykite, kokį elgesį toleruosite, bet venkite tiesioginės konfrontacijos, kuri gali išprovokuoti gynybinę reakciją.

2. Palaikykite neutralų toną: Narcizai jautriai reaguoja į kritiką, tad ramus, faktais pagrįstas bendravimas gali sumažinti įtampą.

3. Pripažinkite jų jausmus: Net minimalus empatijos gestas (pvz., „suprantu, kad tau tai svarbu“) gali sumažinti jų poreikį gintis ar pulti.

4. Venkite emocinio įsitraukimo: Narcizai dažnai siekia dėmesio per dramą – išlikite ramūs ir neįsitraukite.

Ateities perspektyvos: ar galima nutraukti ciklą?

Tyrėjai pabrėžia, kad narcisizmo valdymas yra trapi pusiausvyra. Socialinės atskirties mažinimas galėtų padėti narcizams išvengti uždaro rato, tačiau tai reikalauja tiek jų pačių pastangų, tiek aplinkos supratimo. „Terapija, orientuota į emocijų reguliavimą ir socialinių įgūdžių lavinimą, gali būti veiksminga“, – sako psichologė dr. Anna Klein iš Berlyno universiteto, kurios darbai papildo Büttner tyrimus. Ji priduria, kad narcizai, pripažindami savo jautrumą, gali pradėti keisti elgesį, tačiau tam reikalingas ilgalaikis darbas.

Be to, visuomenės požiūris į narcisizmą taip pat keičiasi. „Mes linkę narcizus matyti kaip piktadarius, bet jie dažnai yra savo pačių ydų aukos“, – pažymi Klein. Šis tyrimas rodo, kad už grandioziškumo kaukės slypi žmogus, kovojantis su vidiniu trapumu, kurį sustiprina socialinė aplinka.

Narcisistinis asmenybės sutrikimas – tai ne tik savimyla ar arogancija. Naujausi tyrimai atskleidžia, kad narcizai dažnai tampa ostracizmo aukomis dėl savo padidėjusio jautrumo ir antagonistinio elgesio, patekdami į uždarą ciklą, kuris gilina jų izoliaciją. Suprasdami šią dinamiką, galime ne tik geriau atpažinti narcisizmą, bet ir rasti būdų, kaip su juo gyventi – ar tai būtų darbe, šeimoje, ar draugų rate. Galbūt atėjo laikas pažvelgti už grandioziškumo fasado ir pamatyti žmogų, kuriam socialinis skausmas yra toks pat realus, kaip ir mums visiems.