„Sumanūs, gerai ginkluoti ir savarankiškai veikti sukurti povandeniniai dronai tampa pavojingu reiškiniu,“ – teigia portalo „Defense One“ redaktorius Patrick Tucker. Pasak technologijų žinovo, pakanka atlikti Google vaizdų paiešką su raktažodžiais „armed drone“ (liet. ginkluotas dronas) ir sistema atrinks paveikslėlių atitikmenys su „General Atomics“ kompanijos „Reapers“ oro robotais, ginkluotais „Hellfire“ raketomis Irake, Sirijoje ar Afrikoje. Tačiau ateityje „pavojingų dronų“ sąvoka, anot P. Tucker, gali įgauti absoliučiai naują, bauginančią prasmę. Kodėl? Nes nepilotuojamos oro transporto priemonės taps autonominėmis transporto priemonėmis vandenyje.
Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sutelkiama į dronų daugiafunkcionalumo tobulinimą. JAV ir kitų šalių karinės bendrovės ir organizacijos atlieka sudėtingus mokslinius tyrimus, siekiant
 |
nepilotuojamiems robotams suteikti galimybę plaukti vandens paviršiumi ir nardyti. Kitaip tariant, norima, kad dronai sugebėtų daryti tai, ką gali tik povandeniniai karo laivai. Be to, ne tik įprastomis, bet ir arktinėmis sąlygomis.
Pavyzdžiui, neseniai JAV karinio jūrų laivyno laboratorija sukūrė oro robotą, kuris gali nusileisti ant vandens ir kelionę baigti panėręs. Droną-amfibiją kūrėjai pavadino „Flimmer“. Novatoriškam (ir kol kas neginkluotam) robotui planuojama suteikti atsakingas užduotis, tokias kaip priešiškų laivų paieška, cheminių medžiagų aptikimas ir pan.
„Ekspertai rekomendavo, kad absoliučiai autonominės ginkluotos sistemos iš pradžių būtų pasitelktos „neperkrautoje“, pažįstamoje jūrinėje aplinkoje. Nors nedidelė ekspertų grupė aktyviai ieško tinkamų legalių ir etinių problemų sprendimų būdų autonominių jūros dronų panaudojime, teisinės politikos iniciatoriai iššūkiams, kuriuos kelia naujos technologijos panaudojimas, skiria pernelyg mažai dėmesio,“ – teigiama vyriausybės ataskaitoje “The Weaponization of Increasingly Autonomous Technologies in the Maritime Environment: Testing the Water“
Ateities vandens monstrai
Karinėms organizacijoms ginkluotos autonominės jūrų sistemos siekiamybe tapo netrukus po to, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Todėl dabar visiems įnirtingai sprendžiant dronų eksploatavimo galimybes ir teises, į užmarštį nuslinko faktas, kad jau ilgą laiką JAV laivynas autonominius ginklus naudoja vandenyje.
Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų karinis laivynas devintajame dešimtmetyje ėmė diegti „Phalanx Close-In Weapons System“ technologiją (priešraketinis artimo nuotolio ginklas su autonominiu šaudymo režimu), o 2004 metais dislokavo sistemą „Aegis Ballistic Missile Defense“, galinčią savarankiškai atrasti ir numušti balistines raketas visame regione.
Kitos karinio JAV laivyno inovacijos – „MK-60 CAPTOR“ torpedų paleidimo sistema, gebanti klausytis priešo povandeninių laivų, sulaukti konkretaus laivo ir automatiškai iššauti torpedą. Aktyviai dirbantys mokslininkai ir inžinieriai taip pat suprojektavo sistemas, kurios padeda aptikti povandenines minas. JAV 2003 metais tapo pirmąją tauta, dislokavusia autonominį robotą, atlikusi povandeninių minų paieškas netoli Irako uosto Umm Qasr.
JAV taip pat tobulina „robotą-laivą vaiduoklį“, gebantį sekti dyzeliniu kuru varomus povandeninius laivus visame pasaulyje, nepažeidžiant pasaulio laivybos įstatymų. DARPA kuria sistemą – robotus-minas. Robotai ant vandenyno dugno galėtų išbūti mėnesius, metus, galbūt net dešimtmečius, o gavę komandą, paleistų užtaisus.
„Autonomijos poreikis yra diktuojamas izoliuotų sąlygų, pagal kurias jūriniai dronai funkcionuoja. „Predator“ ar „Reaper“ skraidyklės remiasi GPS sistema, tačiau dauguma povandeninių laivų negali sugauti šio ryšio. Todėl neįprastai aukštas autonomijos lygis, daugeliu atveju, nėra kaprizas, o elementari būtinybė įprastoms operacijoms atlikti.
Tai ypač aktualu sistemoms, kurios daugeliui metų yra paliekamos vandenyje. Vis dėlto, nors kariuomenės siekia efektyviau įsitvirtinti jūroje, ypač Ramiajame vandenyne ir Persijos įlankoje, laivynai taip pat ieško prieinamumo šiauriniuose vandenyse. Būtent šiuo atveju ginkluoti kariniai robotai, įžengę į konkurencingus vandenis ir be aiškių įstatyminių nuorodų veikti, gali tapti tikra tiksinčia bomba,“ – teigia P. Tucker.
Anot ataskaitos autorių, daugelis pasaulio konfliktų gimsta pakrančių ruožuose ar „ginčijamuose“ vandenyse. Taigi dėl klimato kaitos kylančios jūros ir besikeičiančios krantų struktūros labiau nei bet kada anksčiau kelia vis didesnę grėsmę. Siekiant ateityje išvengti karinių veiksmų bei katastrofų būtina permąstyti autonominių robotų eksploatavimą jūroje, nubrėžiant aiškias įstatymines galimybes ir teises.
