Bitės žvalgės

19 a. pradžioje du smalsūs prancūzai pagavo keliolika bičių ir kurį laiką „įkalino“ jas 5 km nuo avilio  atstumu. Prieš jas išleidžiant, prikabino „šnipų“ pranešimus – siauras popieriaus juosteles su keliais ant jų užrašytais žodžiais. Aišku, bitės nuskubėjo namo negalvodamos apie „klastą“. Bandymas patraukė prancūzų spaudos ir ... imlios vokiečių žvalgybos dėmesį.

Netrukus kažkiek vokiečių bitininkų, gyvenančių prie sienos, ėmė gaudyti prancūzų bites, kurios mielai skrido prieš vėją, nešusį medaus kvapą. Tuo pat užsiėmė ir vokiečių agentai-bitininkai, gyvenantys prancūzų pusėje. Pamažu buvo sudarytas pastovus maršrutas į abi puses per sieną. Tai truko kelis prieškarinius metus.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, susirūpinusi kariniais Vokietijos pasirengimais, ėmė pasienyje telkti kariuomenę, sustiprino sienos apsaugą, atidžiau tikrino dokumentus. Liepta šaudyti per sieną skrendančius balandžius. Ir va tada vokiečiams pravertė bitės – tačiau jos nešiojo ne pranešimus.

Bitininkai pasielgė paprasčiau. Prie bitės pilvuko specialiu laku priklijuodavo ploną spalvotą siūlelį. Išleisdavo keliolika tokių bičių, kad būtų garantija, kad kitoje sienos pusėje gaus žinutę. Iš to rajono, kur buvo telkiami prancūzų pėstininkai, bitėms buvo pritvirtinami raudoni siūleliai, kur kavaleriją – mėlyni, artilerija – žali. Tais laikas tai buvo gana gudrus būdas.