Kaip popiežius organizavo Hitlerio nužudymą

Marko Rieblingo knyga „Church of Spies“ pasakoja kvapą gniaužiančią Vatikano slaptųjų operacijų istoriją Antrojo pasaulinio karo laikais. Vokietijoje buvo pradėtas vykdyti karinis suokalbis, kurio tikslas buvo nuversti fiurerį, bet kliuvo vienas opus klausimas: o kas nutiks pačiai Vokietijai, jeigu Hitleris būtų pašalintas iš valdžios?

Svetainėje mentalfloss.com rašoma, kad po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija buvo skaudžiai nubausta – prasidėjusi suirutė Adolfui Hitleriui suteikė galimybę sugriebti valdžios vadeles. Niekas nenorėjo, kad ta pati istorija vėl kartotųsi, todėl buvo sudarytos sąlygos surengti perversmą: jeigu pasaulis „denacifikuotai Vokietijai“ pasiūlytų „sąžiningą taiką“, šios šalies generolai būtų įvykdę sav planą, o Hitleris dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios prarastų savo politinę galią ir gyvybę.

Popiežius Pijus XII ir Adolfas Hitleris, "Wikipedia"/AP © DELFI montažas

Tačiau planas niekada taip ir nebuvo įgyvendintas iki galo – pristigo užtikrinimo: Hitlerio priešai Vokietijos viduje niekaip negalėjo sužinoti, kad jo priešai Vokietijos išorėje pritars susitarimui. Tuo tarpu priešai išorėje negalėjo būti tikri, kad vienas tironas nebus pakeistas kitu. Vienintelis asmuo, kuris turėjo pakankamą prestižą ir veiksmų laisvę buvo popiežius, tačiau prašyti katalikų bažnyčios vadovą duoti leidimą paleisti kulką į žmogaus galvą buvo labai jau sudėtinga užduotis. Bet galų gale popiežius, kuriam buvo išaiškintas visas planas, ne tik pasakė „taip“, bet ir įsteigė gerai veikiantį žvalgybos aparatą bei ragino plano dalyvius imtis veiksmų.

Ekleziastinis telegrafas

Popiežiaus Pijaus XII santykinis tylėjimas holokausto metu buvo kritikuojamas ir kaip moralinis trūkumas, ir kaip nepaaiškinamas visuomeninių pažiūrų pasikeitimas. Prieš išrenkant popiežiumi, Eugenio Pacelli (toks buvo Pijaus XII pasaulietiškas vardas) buvo aršus nacionalinio socializmo kritikas, kovojęs už rasinę lygybę. Bet tapus popiežiumi tik pirmojoje jo karo metų enciklikoje buvo užsiminta apie žydus. Tokiam kažkada nesutaikomam Reicho priešui tai atrodė tarsi moralinis nuopuolis. M. Rieblingas aiškina, enciklikos publikavimas „Buvo paskutinė karo metų diena, kai popiežius viešai pasakė žodį „žydai“ ir pirma diena, kai istorija gali dokumentuoti jo sutikimą padėti nužudyti Hitlerį“.

Pijus XII buvo pasiryžęs padaryti viską, ką galėjo, kad Hitleris mirtų. Bet šio suokalbio partneriai Vokietijos žvalgybos ir karinėse struktūrose prašė jo viešai to neskelbti. Vienas iš suokalbininkų vėliau sakė: „Pasisakymai prieš nacius būtų dar labiau padidinęs ir taip įtartinų Vokietijos katalikų įtartinumą bei būtų apribojęs jų pasipriešinimo veiksmų laisvę“.

Katalikų bažnyčia buvo labai rimtas sąjungininkas. Nors Vatikanas pats formaliai žvalgybos tarnybos neturėjo, karo metu ji de facto atsirado: kunigai, vienuoliai ir vienuolės, kurių buvo net ir labiausiai karo draskomuose Europos miestuose, turėjo galimybę slapčia perduoti informaciją į Romą, iš kur ji vėliau būtų paskleista visiems reikiamiems asmenims. Kitaip tariant, Katalikų bažnyčia karo metais atliko savotišką ekleziastinio telegrafo vaidmenį.

Šėtoniškas planas

Hitlerio požiūriu, katalikybė buvo nesuderinama su nacizmu, nes ir viena, ir kitas reikalavo absoliutaus žmogaus atsidavimo. Hitleris negalėjo pakęsti Pijaus XII ir bažnyčios – popiežiaus dėl jo neigiamo požiūrio į bet kokias nacionalinio socializmo apraiškas, o bažnyčios – dėl to, kad (kaip vėliau paaiškėjo, visai pagrįstai) negalima buvo ramiai tikėtis, kad ji nekiš pagalių į nacių planų ratus.

Nuo pat pradžių nebuvo paslaptis, kad Hitleris nekentė iš esmės visų ir visko, tačiau kai po Vokietijos invazijos jis davė įsakymą „likviduoti“ Lenkijos dvasininkiją, sukrėsti buvo net jo generolai. „Užduotis, kurią jums duodu, yra šėtoniška … Kitų žmonių, kurie užims panašias teritorijas, aš klausiu „Ką jose sukūrei?“ Jūsų klausiu priešingo klausimo: „Ką sunaikinai?“

Vokietijos karinės žvalgybos vadovas, admirolas Wilhelmas Canarisas buvo įsakymo davimo liudininkas. Jis jau ir taip niekino Hitlerį, tačiau tai buvo kantrybės taurę perpildęs lašas. W. Canarisas pažinojo Pijų XII nuo trečiojo XX a. dešimtmečio, kuomet jis, E. Pacelli, buvo sunkiai kontroliuojamasVatikano diplomatas Vokietijoje. W. Canarisas žinojo, kad E. Pacelli pasižymi trimis savybėmis, būtinomis nužudymo planą paversti realiais veiksmais: realizmu, diskretiškumu ir antipatija Hitleriui.

Žmogiškas teisininkas

W. Canariso tarpininkas buvo žmogus, vardu Josefas Müelleris – teisininkas, karo didvyris ir uolus katalikas, garsėjęs žydų užtarimu ir priešinimusi Reichui. M. Rieblingas jį vadina „iš dalies Oscaru Schindleriu, iš dalies Vito Corleone“. J. Müelleris, kadaise jau patyręs tardymą, vykdytą paties Heinricho Himmlerio, be jokios atgailos savo tardytojui pasakė pataręs Bavarijos ministrui pirmininkui nužudyti H. Himmlerį. SS vadovas, tokį atvirumą pavadinęs „vyrišku“, nedelsiant nusprendė užverbuoti J. Müellerį tarnybai SS gretose, tačiau jam nepavyko. Vėliau – matyt, vien dėl susižavėjimo tuo pačiu vyriškumu – J. Müelleris buvo paleistas. Dėl to teisininkas net tarp Hitlerio lojalistų tapo savotiška legenda.

J. Müellerio teisės kontora buvo buvo Vatikano, su kuriuo advokatas palaikė artimus ryšius, informacijos agentūra. Dėl J. Müellerio visuomeninės padėties – jis buvo ne tik karo didvyris, bet ir geras teisės specialistas – advokatas sugebėjo sukurti šnipų tinklą, aprėpusį kariuomenės, kolegijos r teisės mokyklos draugus, turėjusius priėjimą prie nacių pareigūnų. Tai buvo gerai informuotų žmonių, dirbusių laikraščiuose, bankuose ir net pačioje SS tarnyboje, tinklas.

Vokietijos karinei žvalgybai buvo žinoma, kad J. Müelleris palaiko ryšius su popiežiumi, todėl išsikvietė jį apklausai. Iš pradžių buvo bandoma jį užverbuoti, bet kai advokatas atsisakė, W. Canarisas surizikavo: J. Müelleriui buvo pasakyta, kad iš jo pageidaujama dirbti ne Hitlerio labui, o prieš jį. „Mes netgi tikimės, kad vieną dieną tapsi šio štabo vadovybės dalimi. Šis Abwehro štabas tuo pačiu yra ir Vokietijos kariuomenės opozicijos Hitleriui štabas“.

Advokatas apie visa tai informavo Vatikaną. Popiežius, nujausdamas bręstančio plano rimtumą, vokietį teisinimą supažindino su Disciplina Arcani koncepcija – „slaptumo kelio“ doktrina, kuri buvo sukurta pačioje krikščionybės egzistavimo pradžioje. Anot M. Rieblingo, „Iš pradžių tikėjimas egzistavo tik kaip slaptas judėjimas Romos imperijoje. Tris šimtmečius, iki kol krikščionybė netapo oficialia Romos religija, bažnyčia krikštą, sutvirtinimą, šventąją trejybę, eucharistiją ir kitus dalykus slėpė ne tik nuo pagonių, bet ir nuo atsivertėlių, kurie, kaip sakė vienas vėlesnių laikų bažnyčios atstovas, „galėjo būti šnipai, norintys gauti informacijos tik tam, kad ją išduotų“. Atsargumas nebuvo nepagrįstas. Visi pirmieji popiežiai mirė itin žiauriomis smurtinėmis mirtimis, o per ilgus šimtmečius 137 popiežiai buvo išvaryti iš Romos miesto, dešimtys – nužudyti tiesiai ant Šv, Petro kėdės“.

Trigubas salto

Abwehras suorganizavo priedangą J. Müelleriui, Oficialiai jis turėjo būti Vokietijos operatyvininkas, pasinaudodamas ryšiais Vatikane šnipinėjantis italus. Jam duota užduotis apsimesti konspiratoriumi ir pranešinėti apie Italijos pacifistus, kurie galėjo klibinti Benito Mussolini valdžios pamatus. Jis netgi rašė žvalgybos ataskaitas Reichui.

„Kad gerai atrodytų biurokratams, J. Müelleris talkino karui apsimesdamas, kad su italais kalbasi apie taiką. Tačiau jis tik apsimetė, kad apsimeta. Jis iš tiesų buvo toks pacifistas, kokiu apsimetinėjo. Jis buvo suokalbininkas, apsimetęs šnipu, apsimetusiu suokalbininku. Jis galėdavo padaryti tokį trigubą salto nė raumens nepajudindamas“, – apie advokato sugebėjimus rašė M. Rieblingas.

Vokietijos žvalgyba perdavė J. Müelleriui visų nacių niekšybių, iškrėstų Lenkijoje, dosjė ir paprašė įteikti šiuos dokumentus popiežiui. „Niekas kitas negalėjo taip diskrečiai ir patikimai sujungti Hitlerio vidinių bei išorinių priešų, kaip Pijus XII. Kaip galimai prestižiškiausia figūra Europoje, esanti aukščiau bet kokio partinio spaudimo aplinkoje, kur niekas negalėjo niekuo pasitikėti“. Popiežius galėjo tapti taikos derybų tarpininku ir įtikinti Vokietijos išorės priešus, kad Vokietijos pasipriešinimas egzistavo ir juo galima pasitikėti.

Tironocidas

Bažnyčia filosofiniu požiūriu neprieštarauja „tironocidui“, tvirtina M. Rieblingas. „Per daugelį šimtmečių katalikų teologai sukūrė niuansų kupiną tironocido doktriną, nusakančią praktiškai bet kokį įmanomą kontekstą“. Politinis smurtas, savaime suprantama, nebuvo leistinas, tačiau jeigu tirono nužudymas, be kitų dalykų, žadėjo pagerinti priespaudoje gyvenančių tautų sąlygas, nesukeliant civilinio karo ir jeigu jokios taikios priemonės padėti nebegalėjo, tuomet taip, prašom, vykdykite.

Pijus pradėjo nuoširdžiai bendrauti su Vokietijos pasipriešinimu ir greitai į suokalbį įtraukė britus. Šiame suokalbyje popiežiaus slapyvardis buvo Viršininkas (angl. The Chief). Jis ragino Vokietiją priimti „sąžiningos taikos“ su Vokietija sąlygas ir laikytis griežto slaptumo sąlygų: jei tik žodelis prasprūstų ne laiku ir ne vietoje, geri žmonės būtų pasiųsti į kartuves. Vatikanas šiuos reikalavimus netgi išdėstė raštu. Todėl tuometinis britų ministras pirmininkas Neville'is Chamberlainas išleido bendravimo su popiežiumi gaires: „Didžioji Britanija pageidautų aptarti bet kokias pasiūlytas sąlygas, jeigu būtų įsitikinta, kad kalbama rimtai“.

Netrukus buvo mobilizuoti religiniai katalikų ordinai – ypač militaristiški jėzuitų ir dominikonų. Popiežiui jie buvo itin naudingi ir dėl to, kad nebuvo atsakingi vietiniams vyskupams, kurie galėjo pasiduoti nacių spaudimui, bet tik ordinų vadovams, kurie savo ruožtu buvo tiesiogiai atsakingi tik popiežiui.

Bet, nepaisant plataus plano ir nepalaužiamo entuziazmo nužudyti Hitlerį, atrodė, tarsi šiam tironui pats velnias padeda išgyventi vieną pasikėsinimą po kito. Jis atšaukdavo viešas kalbas nežinodamas, kad snaiperiai laukė jo atsistojant prieš minią. Jis neatvykdavo į paradus, kuriuose jo laukdavo bombos. Ir kuo ilgiau truko nesėkmingų pasikėsinimų serija, tuo mažiau kantrybės buvo rodė išoriniai Vokietijos priešai. N. Chamberlainą premjero poste pakeitęs Winstonas Churchillis netikėjo, kad „padorūs vokiečiai“ imsis veiksmų pašalinti Hitlerį ir nepuoselėjo didelės vilties, kad popiežiui pavyks savo planus įgyvendinti. Vyko totalinis karas. Vėliau, po Perlharboro subombardavimo, išseko ir amerikiečių kantrybė – jie taip pat visa galva įsitraukė į konfliktą. Tuo tarpu pasikėsinimai į Hitlerį nesiliovė: iš pradžių buvo bandyta susprogdinti jo lėktuvą (bomba nesprogo), po to buvo bandymas pasiųsti sprogdintoją-savižudį (bet iš anksto nustatytas sprogimo laikas buvo net 10 minučių vėlesnis nei Hitleris išvyko iš numatytos nužudymo vietos). Bomba, kuri turėjo be jokios abejonės nieko nepalikti iš Hitlerio, buvo atgabenta į slaptą susitikimą jo bunkeryje, bet jis dėl kažkokios priežasties tironas susitikimo vietą pakeitė į trobelę miške. Kai bomba sprogo (vos kelių metrų atstumu nuo Hitlerio) žuvo aplink Hitlerį buvę žmonės, o jis pats buvo tik nestipriai sužeistas.

Vėliau Hitleris netgi svarstė, kad jis yra nemirtingas, bet iš tikrųjų nuo mirties jį išgelbėjo medinės trobelės sienos, kurios nesugebėjo taip gerai koncentruoti sprogimo jėgos patalpos viduje, kaip bunkeris. Ugnis ir slėgis išlėkė per sieną.

Per visus šiuos pasikėsinimus SS sugebėjo atkapstyti plataus masto suokalbį prieš fiurerį. Ilgainiui palūžo vienas iš suokalbininkų, Vokietijos karinės žvalgybos narys, išdavęs kitų plano organizatorių vartus. J. Müelleris buvo įkalintas, apklaustas jo patarėjas. Blogiausia buvo tai, kad buvo atrastos sąlygos, būtinos, kad Vokietijos kariuomenė nužudytų Hitlerį – atspausdintos ant Vatikano blanko.

Žygis prieš Vatikaną

Po B. Mussolinio arešto 1943 metų liepos 24 dieną Hitleris prisiekė atkeršyti popiežiui ir jį pagrobti arba nužudyti. Popiežius ir Vatikano atstovai karštligiškai stengėsi diriguoti perversmui prieš B. Mussolini, palaikydami ryšį tarp Italijos vidaus ir išorės priešų, kaip ir Vokietijso atveju kiek anksčiau. Už tokius veiksmus Hitleris davė įsakymą parašiutų divizijai išsilaipinti Šv. Petro aikštės pakraštyje. „Viename aikštės krašte stovėjo Vokietijso kariai su plieniniais šalmais ant galvų, karabinais ant pečių ir liugeriais prie klubo. Kitoje pusėje – popiežiaus švaicarai sargybiniai, apsirėdę pūstomis tunikomis ir baltomis pirštinėmis apsiginklavę viduramžiškomis ietimis“, rašė M Rieblingas. (Tiesa, žinoma, kad jau tais laikais popiežiaus sargybiniai buvo apsiginklavę ir paslėptais automatiniais ginklais).

Hitleris stoviniuoti nenorėjo. „Eisiu tiesiai ant Vatikano. Manote, kad man pritrūks drąsos? Perimsime jį nedelsiant. Viena vertus, ten yra visas diplomatinis korpusas. Bet man vis vien. Ten yra ir prasčiokai. Išvysime iš ten tuos paršus … Atsiprašysime po to“, – įsiutęs šūkavo fiureris.

Bet panašu, kad patarėjai atkalbėjo Hitlerį nuo staigios invazijos, nors kitą mėnesį jis išsikvietė Karlą Wolffą, vadovaujantį SS Vokietijoje, norėdamas skirti jam „pasaulinės istorijos svarbos darbą“. K. Wolffas tuomet rašė: „Jis norėjo tyrimo apie tai, kaip kariai galėtų užimti Vatikaną, užgrobti archyvus ir pagrobti popiežių, kartu su jo kurija, kad jie negalėtų patekti į sąjungininkų rankas … Tuomet Hitleris būtų nusprendęs, ar katalikų bažnyčios galvas perkelti į Vokietiją, ar internuoti juos neutraliame Lichtenšteine“.

K. Wolffas paprieštaravo tokiam planui įspėdamas, kad jeigu popiežius pasipriešintų, jį galimai tektų nužudyti. Hitleris tam neprieštaravo ir nurodė sudaryti planus. Tačiau bet kokia galimybė šiuos planus įgyvendinti išnyko, kai sąjungininkai išsilaipino Italijoje.

Pabaiga

Galų gale, kaip visiems žinoma, Hitleris nusižudė, tačiau dar prieš tai SS sistemingai persekiojo ir naikino Vokietijos pasipriešinimą, kurio nariams buvo nedelsiant įvykdoma aukščiausia bausmė. SS juos ištardydavo pakankindavo ir nusiųsdavo į koncentracijos stovyklas sunaikinimui. Kai kuriems buvo surengti parodomieji teismai prieš viešą mirties bausmės įvykdymą. J. Müelleris atsitiktinai išliko gyvas net po kelių jam skirtų mirties nuosprendžių – kartais dėl biurokratinių popierizmo bėdų, kartais – dėl laiku įsikišusių sąjungininkų pagalbos. Pasibaigus karui jis padėjo įsteigti Krikščionių demokratų sąjungos politinę partiją ir viešai skelbė, kad popiežiaus veiksmai padėjo išgelbėti ne tik tūkstančių katalikų, bet ir tūkstančių žydų gyvybes bei patį pasipriešinimą apskritai.

Būtent Vatikano agentai ir jų pagalbininkai sėkmingai aptiko bei nutekino Hitlerio planus įsiveržti į Belgiją, jie talkino organizuojant daugybę pasikėsinimų į tirono gyvybę. Ir, kaip tvirtinama knygoje „Church of Spies“, visa tai nutiko tik dėl to, kad popiežius Pijus XII buvo pasiryžęs nužudyti blogiausią žmogų pasaulyje.