NSO mūšis su JAV lėktuvais ir laivais slaptoje nacių bazėje Antarktidoje

1938 m. gruodį, prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią, naciai išsiuntė ekspediciją į Antarktidą. Šios ekspedicijos tikslas buvo ištirti ir apsaugoti regioną, daugiausia siekiant apsaugoti Vokietijos banginių medžioklės pramonę nuo numanomų grėsmių iš Norvegijos ir Vokietijos.

Į Karalienės Maud žeme (Queen Maud Land) vadinamą teritoriją buvo nusiųstas laivas "MS Schwabenland" ir du skraidantys kateriai "Dornier Wal", kurie buvo naudojami teritorijai fotografuoti iš oro. 1939 m. rugpjūtį didžioji šios teritorijos dalis buvo pervadinta Neuschwabenland (Naująja Švabija) ir paskelbta Vokietijos nuosavybe. 

Prasidėjus karui ir Norvegijai užginčijus šią pretenziją, vokiečiai oficialiai atsisakė savo planų Antarktidoje ir net nepradėjo ten nieko statyti. Oficialiai tai buvo pirmoji ir paskutinė nacistinės Vokietijos ekspedicija į užšalusį žemyną Antrojo pasaulinio karo metais.

Nuo to laiko praėjo daug dešimtmečių ir pasirodė įtartinai daug gandų, spėlionių ir spekuliacijų, kad naciai ne tik grįžo į Antarktidą po pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare, bet ir įkūrė ten aukštųjų technologijų bazę, paremtą ateivių technologijomis, o angaruose buvo įrengti skraidantys aparatai, pagaminti iš nežemiškų analogų.

Pirmieji gandai apie nacių Antarktidos bazę pasirodė 1947 m., kai Argentinoje gyvenantis vengrų imigrantas Ladislas Sabo pradėjo pasakoti apie vokiečių povandeninį laivą U-530, kuris esą atplaukė į Argentiną 1945 m. liepą. Sklido gandai, kad jame buvo Hitleris, Eva Braun, Martinas Bormannas ir kiti svarbūs nacių veikėjai.

Nors šio povandeninio laivo atvykimas buvo oficialiai patvirtintas, Hitlerio ir kitų aukščiausio rango nacių buvimas laive buvo kategoriškai paneigtas. Tačiau Sabo, išleidęs knygą apie šį įvykį pavadinimu "Hitleris gyvena", teigė, kad jo turima informacija ne tik įrodo, jog Hitleris ir jo artimiausia aplinka iš tikrųjų išvengė mirties Berlyne ir povandeniniu laivu atplaukė į Argentiną, bet ir tai, kad netrukus jie išvyko į Antarktidą, kur jų laukė patogiai įrengtas bazinis bunkeris su visomis reikalingomis atsargomis.

Ši bazė, kaip rašė Sabo, vadinosi "Naujasis Berchetesgadenas" ir, kaip teigiama, buvo pastatyta 1938-39 m., dar prieš prasidedant pagrindiniams karo veiksmams.

Tariama nacių bazės Antarktidoje vieta

Šią sensacingą istoriją perėmė žiniasklaida, ir netrukus ji ėmė gyventi savo gyvenimą, per kelis dešimtmečius pakurstydama įvairius gandus ir sąmokslo teorijas. 

Netrukus imta teigti, kad bazė buvo ne tik bunkeris Hitleriui ir jo bendražygiams gelbėti, bet ir vokiečių okultistų, pamišusių mokslininkų iš viso pasaulio ir įvairių šešėlinių grupių, pavyzdžiui, iliuminatų, susibūrimo vieta. 

Tokios istorijos greitai išnyktų, jei joms nebūtų nuolat teikiama "peno" - labai realių įvairių asmenybių pareiškimų pavidalu. Tai ir Vokietijos karinio jūrų laivyno admirolo Karlo Denico, kuris po Hitlerio mirties tapo Vokietijos prezidentu, žodžiai. 

Jis teigė, kad Vokietija iš tiesų turi bazę Antarktidoje, ir tvirtino, kad tai yra "neįveikiama tvirtovė, rojaus oazė tarp amžino ledo".

Kai po 1947 m. Rosvelo įvykio pasaulyje prasidėjo NSO karštinė, ji prisidėjo prie legendų apie nacių bazę Antarktidoje. Buvo manoma, kad tokią bazę galėjo pastatyti tik vokiečiai, naudodami aukštą ateivių technologiją, kurią iš jų gavo per slaptus ryšius.

Įvairūs sąmokslo teorijų kūrėjai ir ufologai yra parašę dešimtis knygų apie tai, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu ateiviai padėjo Hitleriui kurti eksperimentinius ginklus, į NSO panašias skraidančias mašinas ir net branduolinius ginklus. O bazė Antarktidoje buvo pastatyta tikintis ne tik išlaikyti Trečiojo reicho viršūnę, bet ir sukurti ten tamsios ir grėsmingos Naujosios pasaulio tvarkos pradžią.

Iš visų šių istorijų ypač įdomios buvo tos, kuriose buvo rašoma, kad JAV ir kai kurios jų sąjungininkės, ypač Didžioji Britanija, gerai žinojo apie šios nacių bazės egzistavimą ir ne kartą bandė ją sunaikinti surengdamos kelis oro antskrydžius.

Vienas iš jų buvo iš tariamai slaptos britų bazės "Modheimas-1", kuri esą buvo pastatyta Antarktidoje specialiai nacių bazei stebėti.

Teigiama, kad ši bazė buvo pastatyta 1945 m. per britų operaciją "Tabarinas", neva siekiant įkurti britų mokslinę bazę ir įsitvirtinti Antarktidos regione. 

Nors tais metais britai Antarktidoje iš tiesų buvo pastatę kelias nedideles bazes, nėra jokių įrodymų, kad jie kada nors ten būtų pastatę didelę karinę bazę, iš kurios galėtų rengti plataus masto reidus į kitas bazes. Nepaisant to, gandai apie tai sklido labai atkakliai.

Dar populiaresnė tarp sąmokslininkų buvo istorija apie 1947 m. JAV kariuomenės vykdytą slaptą misiją Antarktidoje, pavadintą Operacija "Šuolis" / "Aukštas Šuolis". Oficialiai ji vadinosi JAV karinio jūrų laivyno Antarktidos vystymo programa, kuriai vadovavo garsus poliarinių sričių tyrinėtojas admirolas Richardas Byrdas.

Tai buvo ankstyvieji Šaltojo karo metai, todėl buvo manoma, kad šaltajam karui perėjus į karštąją fazę, mūšiai su SSRS gali vykti ir Arkties regione. Taigi Vakarai ieškojo galimybių naudoti Antarktidą kaip poligoną, saugų nuo smalsių Sovietų Sąjungos akių, ir atlikti ten geodezinius tyrimus. 

Operacija "Šuolis" buvo didžiausia kada nors į Antarktidą išsiųsta grupė. Ją sudarė 4700 žmonių, 13 laivų ir 33 orlaiviai. Jis buvo pakankamai didelis, kad būtų skirtas mokslinių tyrimų misijai, todėl nenuostabu, kad konspirologai jį iš karto pristatė kaip invazines pajėgas, skirtas išstumti nacius iš jų slaptos Antarktidos slėptuvės. 

Viena keistų sąmokslo teorijų, susijusių su operacija "Šuolis", buvo susijusi su "nacių NSO", kurie neva buvo laikomi angaruose ir, nacių pasiųsti pulti, lengvai nugalėjo amerikiečius.

Teigiama, kad tai buvo tikroji priežastis, dėl kurios JAV ir kitos Vakarų šalys vėlesniais metais į Antarktidą nebesiuntė didelių "tyrimų" grupių.

Manoma, kad SSRS taip pat žinojo apie nacių bazės Antarktidoje egzistavimą ir stebėjo operaciją "Šuolis", gaudama apie ją daug informacijos iš savo agentų. 2006 m. rusų dokumentiniame filme "Trečiasis reichas - NSO operacija" (vaizdo įrašas šio straipsnio pabaigoje) teigiama, kad JAV kariuomenė, susidūrusi su nacių NSO ataka, patyrė daug aukų.

Admirolas Byrdas šiuos NSO apibūdino kaip "naują priešą, galintį skristi nuo ašigalio iki ašigalio neįtikėtinu greičiu". 

Pasak to paties dokumentinio filmo, 1991 m. žlugus SSRS, KGB paviešino anksčiau įslaptintas bylas, susijusias su operacija "Šuolis", kuriose buvo naujos informacijos, surinktos sovietų agentų, tuo metu dalyvavusių JAV ekspedicijoje. 

Buvo nurodyta, kad JAV šturmo komanda susidūrė su "nežinomomis NSO pajėgomis", ginančiomis nacių bazę. Kelias savaites disko formos objektai skraidė netoli JAV ekspedicijos ir retkarčiais juos atakuodavo. 

Skraidančio katerio piloto leitenanto Johno Sayersono ataskaitoje rašoma:

"Tas daiktas milžinišku greičiu, lyg velnio persekiojamas, vertikaliai išskrido iš vandens ir tokiu greičiu skriejo tarp laivo stiebų, kad radijo antena virpėdama svyravo pirmyn ir atgal.

Vos po kelių akimirkų nuo "Carritaca" denio pakilusį skraidantį katerį "Martin" trenkė nežinomo tipo objekto spindulys ir jis beveik akimirksniu nukrito į jūrą šalia mūsų laivo.

Maždaug už dešimties mylių torpedinis laivas "Maddox" užsidegė ir pradėjo skęsti. Aš asmeniškai mačiau, kaip objektas, kuris skrido į jūrą, užpuolė mane, ir galiu pasakyti tik tiek, kad tai buvo siaubinga."

Pasak sovietų ataskaitos, šie NSO sunaikino kelis laivus ir nemažai lėktuvų, visada vengdami atsakomosios ugnies, kol operacija "Šuolis" buvo nutraukta, o JAV kariuomenė kruopščiai įslaptino visą incidentą.

Amerikiečių skeptikai, žinoma, ištyrė rusų filmą ir rado jame daug netikslumų. Pavyzdžiui, niekada nebuvo manoma, kad torpedinis laivas "Maddox" dalyvavo operacijoje "Aukštas šuolis", ir apskritai skeptikams filmas pasirodė nelabai patikimas. Tačiau tai nieko nestebina, nes Vakarai apskritai nepasitiki niekuo, kas ateina iš Rusijos, ir jei rusai sakys, kad saulė pateka rytuose, Vakarai taip pat tuo nepatikės.

Eikime toliau. Sąmokslo teorijų šalininkai tvirtina, kad 1958 m. Jungtinės Valstijos numetė tris atomines bombas ant nacių bazės, kad visiems laikams padarytų jiems galą. Tačiau oficialioje įvykių versijoje sprogimai apibūdinami kaip bandomieji sprogimai, įvykdyti dideliame aukštyje už 2280-3500 km į šiaurę nuo Antarktidos.

Septintajame dešimtmetyje kai kurie Vakarų kraštutinių dešiniųjų lyderiai teigė, kad Antarktidoje yra nacių Paskutinis batalionas - didžiulės nacių karinės pajėgos, sudarytos iš itin pažangių NSO. Pasak jų, šis batalionas kontroliavo didelę dalį Antarktidos, neleisdamas ten išsilaipinti JAV ir kitų šalių kariuomenei.

1962 m. Alberto Benderio knygoje "Skraidančios lėkštės ir trys vyrai" buvęs karinių oro pajėgų veteranas teigė, kad jį pagrobė ateiviai ir nugabeno į slaptą Antarktidos bazę, kurioje gyveno reptiloidų palikuonys, kurie iš pradžių pastatė šį objektą. 

Šie ateiviai papasakojo, kad po Antrojo pasaulinio karo ten lankėsi ir vokiečiai, o reptiloidai pasidalijo su jais savo technologijomis. 

Taigi, ką galėtume pasakyti apie šiuos pasakojimus apie slaptą nacių bazę Antarktidoje ir joje esančius NSO? Visų pirma, būkime sąžiningi, nėra jokių realių įrodymų, kad naciai kada nors būtų ten įkūrę bazę, o juo labiau turėję NSO technologijų. 

Joks oficialus, patikrinamas dokumentas neįrodo, kad naciai kada nors lankėsi Antarktidoje, išskyrus vieną ekspediciją, o nuolatiniai gandai apie ten esančią bazę ir jų sukeltos sąmokslo teorijos, atrodo, jau seniai gyvena savo gyvenimą.

P komentaras: tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus.