Skraidančios Hitlerio lėkštės: ateivių technologijos ar slapti Trečiojo reicho darbai

Kas mums žinoma apie NSO? Ne taip jau ir daug, o jei tiksliau pasakius - praktiškai nieko. Kaip teigia liudininkai, neatpažinti skraidantys objektai yra disko, rečiau - cigaro formos. Jie gali labai greitai judėti, keisti kryptį, staiga sustoti ir dingti. Yra užfiksuota nemažai atvejų, kai nežinomi objektai skrido nedideliame aukštyje, o jų korpusas ryškiai spindėjo. Tačiau nė vienas mokslininkas ar ufologas negali pareikšti, kad NSO yra išimtinai nežemiškos kilmės. Iš kitos pusės, visi kada nors žmogaus sukurti skraidantys aparatai - oro balionas, dirižablis, lėktuvas, malūnsparnis - neturi nieko bendro su skraidančiais diskais (paranormal.lt).

Skraidančios Hitlerio lėkštės: ateivių technologijos ar slapti Trečiojo reicho darbai XX amžiuje neatpažinti skraidantys objektai buvo pasirodę praktiškai visuose Žemės kampeliuose. Ypač dažnai jie buvo matomi danguje virš Meksikos, JAV ir Kanados. Tačiau dešimt metų prieš tai, kai ateivių skraidantis aparatas rėžėsi į žemę netoli Rosvelio, Naujosios Meksikos valstijoje, skraidanti lėkštė nukrito viename nacistinės Vokietijos kaime. J vokiečių inžinierių rankas pateko nežemiškosios technologijos, kurios faktiškai tapo slapto projekto FAU-3 pagrindu ir leido sukurti skraidančio disko prototipą. Šis faktas nuo visuomenės buvo slepiamas 80 metų.

Trečiojo reicho lėkštės: pradžia

1937 metais, kai nacistinė Vokietija „kilo iš pelenų“, likusių iš senosios Vokietijos respublikos, ir Europos žemyne tapo tikra supervalstybe, nutiko nepaprastas įvykis: ateivių skraidantis aparatas patyrė avarija Vokietijos kaime. Liuftvafės ir Vokietijos Gynybos ministerijos komanda surinko viską, kas išliko avarijoje, ir du kartus persijojo dirvožemį aparato kritimo vietoje. Tą kartą vokiečiams nepaprastai pasisekė. Nuo 1930 metų jie aktyviai dirbo, kurdami disko formos skraidančius aparatus, todėl nukritęs ateivių objektas žymiai paspartino darbus šia kryptimi: vokiečiai pirmąjį skraidantį diską išbandė 1938 metais.

Savo laiku amerikiečiai ir rusai bandė įtikinti visuomenę, kad fašistinė Vokietija negalėjo turėti tokių technologijų. O istorija apie ateivių skraidančio aparato kritimą - tai tik prasimanymas, siekiant išgąsdinti artimiausius priešus. Tačiau 1950 metais laikraštis „I1 Mattino dell’ltalia Centrale“ išspausdino interviu su italų inžinieriumi Džiuzepe Beluzo. Straipsnyje buvo teigiama, kad jis buvo vienas iš tų konstruktorių, dalyvavusių kuriant FAU-3 - skraidančią Hitlerio lėkštę. Jiems pavyko sukurti skraidantį objektą, kuris buvo greitesnis už bet kurį žinomą to meto skraidantį aparatą. Jame buvo panaudotas ypatingo tipo variklis, kuris leido diskui judėti bet kokia trajektorija ir atlikti sudėtingus piruetus.

Viktoras Saubergeris - Žmogus, aplenkęs laiką

Skraidančios lėkštės prototipo nebūtų įmanoma sukurti be unikalaus Viktoro Šaubergerio variklio (panašu, kad Beluzo buvo teisus - toks variklis tikrai egzistavo). Austrų mokslininkas, gimęs miškininkų šeimoje, yra pasaulyje žinomas kaip fundamentalių XX amžiuje padarytų atradimų autorius. Jis žmonijai padovanojo naujus ir beribius energijos šaltinius. Daugelis jo atradimų pritaikymą rado tik praėjus dešimtmečiams, ir taip nutiko dėl to, kad XX amžiaus 3-ia-me-5-ame dešimtmečiais amžininkai jo atradimų reikšmės nesuprato.

Vienas iš jo mokslinių atradimų yra sūkurinis variklis, kuris yra tarsi iš fantastikos srities. Jo veikimo principą mokslininkas paėmė iš gamtos, stebėdamas upėje susidarančius sūkurius. Šio variklio dėka vokiečiai sukūrė energijos šaltinį, sukeliantį didžiulės galios keliamąją jėgą. Jiems pavyko sukurti skraidančią lėkštę ir atlikti keletą sėkmingų bandymų.

„Beloncės“ projektas

„Beloncės“ projekto aktyvioji fazė vyko 1943-1945 metais. Vokietija tuo metu labai stipriai kentėjo nuo naktinių bombardavimų. Vokiečių inžinieriai kūrė eksperimentinius diskus iš plieno ir aliuminio. Plienas buvo pernelyg sunkus naujų skraidančių aparatų korpusams. O aliuminis buvo pernelyg minkštas ir nepakankamai tvirtas, kad atlaikytų vidinį tempimą disko formų liejimo metu. Vokiečiai bandė įminti metalo, kurį gavo iš 1937 metais nukritusio ateivių skraidančio aparato, formulę, tačiau to jiems nepavyko padaryti. Nusivylę jie sukūrė savą aliuminio ir magnio lydinio versiją. Gautas metalas buvo lengvas ir tvirtas.

Manoma, kad vokiečiams pavyko įgyvendinti Viktoro Šaubergerio idėją ir sukurti energijos šaltinį. Išlikusiuose archyviniuose dokumenmose yra likusi informacija apie tai, kad disko formos skraidantis aparatas pasižymėjo nepaprastomis savybėmis: skrydžio aukštis - iki 15 km, horizontalus greitis - 2200 km/h. Skraidantis aparatas labai greitai pasiekdavo greitį, atlikdavo sudėtingus manevrus ir galėdavo pakibti ore. Tačiau karas vyko greičiau nei vokiečiai sugebėjo vystyti šį ir kitus distanciniu būdu valdomų skraidančių lėkščių projektus. Liudininkų parodymais „Beloncės“ projekto medžiaga ir eksperimentiniai gaminiai buvo sunaikinti prieš tai, kai gamyklą užėmė sovietų armija.

1952 metais JAV buvo užregistruota daugybė liudininkų pranešimų apie pastebėtus skraidančius diskus. Staiga pasaulis prisiminė ir apie Hitlerio lėkštes. Lieka viltis, jog išliko nors vienas to meto skraidančių diskų prototipas. Arba, kraštiniu atveju, jį pavyko atkurti iš likusių nacių dokumentų.