Trečiojo Reicho skraidančios lėkštės

Iš įvairių informacijos šaltinių - liudininkų pasakojimų, istorinės ir mokslo populiarinimo literatūros, Trečiojo Reicho archyvinių dokumentų - galima sužinoti, kad prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią ir per jį vokiečių mokslininkai ir inžinieriai sukonstravo, pagamino ir išbandė disko formos skraidančius aparatus - skraidančias lėkštes. kas paskatino juos sukurti tokius neįprastus aparatus?

Pirmas epizodas: 1936 metai, Švarcvaldas, Vokietija

Anot kelių šaltinių, 1936 metais Švarcvaldo kalnų masyve, netoli Fraiburgo miesto, buvo aptikta avariją patyrusi “skraidanti lėkštė”. Neva pavyko atskleisti jos sandarą ir įrangą ir tas žinias pridėti prie jau turimų, kurias “Vril” (slaptos Trečiojo Reicho mediumų ir okultistų draugijos) nariai gavo, kontaktuodami su kitomis civilizacijomis.

Pasak vokiečių aviacijos istoriko Henrio Stivenso, vėliau buvo sukurtas diskoplanas “Haunebu-I”. Tai buvo pirmas pasaulyje tokio tipo skraidantis aparatas.

Slaptuose SS archyvuose rastuose dokumentuose nurodoma, kad šis aparatas buvo 25 m skersmens ir galimai pakilo j orą 1939 metų rugpjūčio mėn. Aparatas veikė, naudodamas nematomą Juodosios Saulės, sudarytos iš antimaterijos, spinduliavimą. Juodoji
Saulė buvo slapto filosofinio mokymo simbolis. Šiuo mokymu ir rėmėsi draugija “Vril”. Svastikos formos Juodosios Saulės vaizdai puošė daugelį kulto statinių Babilone ir Asirijoje.

Antras epizodas: 1938 metų vasara, Černicos kaimas

Vieną 1938 metų vasaros dieną Černicos kaimo Užkarpatėje gyventojai pamatė iš dangaus krentantį disko formos objektą.

Netrukus į katastrofos vietą atvyko SS būrys ir nukritusį aparatą išsivežė į miestą. Ten jį apžiūrėjo trys garsūs vokiečių mokslininkai: fizikas, Nobelio premijos laureatas Maksas Laue (Max von Laue), fizikas teoretikas, vienas iš kvantinės mechanikos kūrėjų, Nobelio premijos laureatas Verneris Heisenbergas (Werner Heisenberg) ir radiochemikas, būsimas Nobelio premijos laureatas Otto Hanas (Otto Hahn).

Objektas buvo tamsiai pilkos spalvos, metalinio atspalvio, skersmuo - 7,6 m, “storis” - 3,8 m. Ant viršaus matėsi didelis kupolas, iš išorės apjuostas siauru žiedu. Mažesnių matmenų plokštesnis kupolas buvo ir ant apatinės disko dalies. Be to, prie viršutinio kupolo pagrindo buvo šešios nedidelės ovalo formos angos.

Ant “lėkštės” dugno buvo 12 šviesos šaltinių. Dviejose priešingose pusėse matėsi ženklai, panašūs į T raidę. Įėjimas į aparato vidų buvo viršutinėje viršutinio kupolo dalyje.

Apvalios kabinos viduje buvo trys ekipažo nariai. Vienas katastrofą išgyveno, o du netrukus numirė. Išgyvenusiam ateiviui buvo skirta su-

stiprinta apsauga, buvo bandoma jam sukurti normalias gyvenimo sąlygas. “Lėkštės” ekipažo nariai buvo maždaug metro ūgio, turėjo kriaušės formos kaukoles, kūnai liesi, ilgos plonos rankos, delnai su keturiais pirštais, oda pilkoko atspalvio, didelės, juodos įkypos akys.

Vokiečiai nesiryžo transportuoti pa-žeistą aparatą, bijodami, kad jame gali kas nors sprogti, todėl tyrimu Laboratoriją įkūrė tiesiog katastrofos vietoje.

Vėliau aparatas vis dėlto buvo pervežtas į artimiausią kompleksą “Der Riese” Pelėdų kalnuose. Ten buvo išgaunama ir taurinama urano rūda. Kompleksą sudarė požeminės salės ir angarai, sujungti tuneliais. Ten buvo nugabentas ir išgyvenęs “lėkštės" ekipažo narys bei abiejų žuvusių pilotų kūnai.

Matomai vokiečių mokslininkams ir inžinieriams pavyko gauti iš išgyvenusio piloto tam tikrų žinių anie sudužusio aparato sandarą ir veikimo principus, taip pat apie ekipažo gyvenamąją aplinką.

Anot šios informacijos, aparatas atvyko Gulbės žvaigždyno dvigubos žvaigždės planetų sistemos (pagal žemišką kodifikaciją), kuri yra už 78 šviesmečių nuo Žemės. Ateivis neva pranešė ir apie tai, kad “jie” poliariniame Žemės rajone įkūrė savo požemine bazę. “Tyrėjai” priėjo išvados, kad ta bazė yra Kanados teritorijoje, galimai Bafino žemėje. Ši informacija buvo nedelsiant perduota Adolfui Hitleriui.

Nepaisant visų gydytojų pastangų, ateivis iš kosmoso po mėnesio mirė nuo nenustatytos ligos. Todėl daugelio techninių ir technologinių jų skraidymo aparato kūrimo ir įrangos detalių, kurios taip domino vokiečius, jis pranešti nespėjo. O katastrofa, piloto nuomone, įvyko dėl kažkokio techninio gedimo.

Nors ir ne tai, bet panašu...

Adolfas Hitleris ir keli artimiausi jo bendraminčiai, tarp jų daktaras Verneris fon Braunas ir Hermanas Geringas, apžiūrėjo sudužusį laivą ir pilotų palaikus, išklausė mokslininkų - Laue, Heisenbergo, Hano ir kitų - nuomones, kaip galima panaudoti panašų aparatą kaip slaptą “stebuklingą ginklą”.

Žmonijos laimei, ateivių technologijos pasirodė per daug išsivystę, kad žmonės jas suprastų ir perimtų. Tačiau ateivių laivas įkvėpė hitlerininkus sukonstruoti ir pagaminti įvairius disko formos skraidymo aparatus - diskoplanus, taip pat taip vadinamas “skraidančias bombas” - sparnuotąsias raketas “V-l” ir balistines raketas “V-2”

Pradėdamas Antrąjį pasaulinį karą, Hitleris tikėjosi, kad jo mokslininkams ir inžinieriams pavyks įsisavinti ateivių technologijas, jis taps vieninteliu šių technologijų pagrindu sukurto “stebuklingo ginklo” savininku, o su šiuo ginklu jam pavyks užkariauti visą pasaulį. Gali būti, kad vieną iš minėtų diskoplanų ir matė danguje virš Stalingrado 1942 metų rugpjūčio 23 dieną daugybė liudininkų abiejose fronto linijos pusėse (daugiau apie tai skaitykite straipsnyje “NSO virš Stalingrado”, kuris buvo išspausdintas 2011 m. laikraščio “XX amžiaus paslaptys” Nr. 45).

Vienu iš diskoplano kūrėjų ir jo projekto autoriumi buvo inžinierius Georgas Kleinas, Trečiojo Reicho ginkluotės ir šaudmenų ministerijos darbuotojas. Kleinas teigė, kad jis dalyvavo per pirmą bandomąjį eksperimentinio diskoplano skrydį Prahoje 1943 metų vasario 14 dieną. Tada aparatas pakilo į orą vertikaliai, per tris minutes pasiekė 12400 metrų aukštį ir išvystė 2200 km/val. greitį. Jo projektinis greitis turėjo būti 4000 km/val.

1944 metų pabaigoje buvo pagaminti trys eksperimentiniai aparato pavyzdžiai, o gamybą buvo planuojama pradėti 1945 metų pradžioje.

Buvo du konstrukciniai eksperimentinių pavyzdžių variantai. Vienas iš jų, pavadintas V-7, buvo disko formos su vidine kabina viršutinėje dalyje. Jis buvo gaminamas Silezijoje, Breslau mieste, toje pačioje gamykloje, kaip ir raketos “V-2”. Pagal antrą variantą aparatas atrodė kaip toras (“vairas”) su išorine sferinės formos kabina toro centre. Šis pavyzdys buvo kuriamas Prahoje įmonės “Habermohl und Schriever” gamyklose (kitais duomenimis - BMW įmonės gamyklose Prahos apylinkėse). Abu diskoplano tipai turėjo raketinius variklius ir, tarsi sraigtasparniai, galėjo kilti vertikaliai bei nutūpti riboto dydžio aikštelėse.

Ateivių laivo likimas

Kalbant apie ateivių kosminį laivą, nukritusį prie Lenkijos Černicos kaimelio ir tapusio vokiškų diskoplanų prototipu, tai jo likimas - nepavydėtinas.

Kai puolantys Raudonosios armijos daliniai priartėjo prie slaptos bazės ir laboratorijos Pelėdų kalnuose, vokiečiai susprogdino visą kompleksą kartu su kosminiu laivu ir jo pilotų palaikais, o visi įėjimai į požemius užversti milžiniškais akmenų luitais.

Tikslios šio požeminio “rūsio” vietos nepavyko nustatyti iki šiol. Paieškas apsunkina tai, kad Pelėdų kalnuose yra urano rūdos telkinių. Jų sukuriamas padidintas radiacinis fonas neigiamai veikia paieškos įrangos darbą.