Kas yra homeopatija ir kodėl ji vis dar egzistuoja

Su homeopatija viskas būtų gerai, jeigu ne viena maža smulkmena. Tai – absoliučiai neefektyvus gydymo būdas, savo neefektyvumu galintis varžytis gal tik su gydymu stebuklingos energijos piramidėse, terapija aiškiaregės įkrautu tualetiniu popieriumi arba šlapimo gėrimu sveikatingumo tikslais.

Neteisybė ir problema yra ta, kad beveik niekas homeopatijos nepriskiria šių absurdiškų terapijų kategorijai. Priešingai - kai kuriose šalyse, pavyzdžiui Prancūzijoje, homeopatija yra netgi finansuojama nacionalinių sveikatos tarnybų.

Sunku tokią situaciją paaiškinti, nes jau senai atlikta daugiau negu užtektinai kontroliuojamų klinikinių homeopatinių preparatų veiksmingumo tyrimų, įrodančių, kad toks gydymas yra tikrai, tikrai, pabrėžiu, tikrai neveiksmingas. Tačiau sprendžiant iš populiarumo, kartais gali pasirodyti, kad išvis mažai kam įdomu, veikia ta homeopatija ar ne. Imkime vien tik Vokietiją ir Prancūziją, kur  per metus šių preparatų parduodama už maždaug 400 milijonų eurų. Ir tas populiarumas visai nemažėja.

Manoma, kad homeopatija yra saugus, pigus, natūralus, neturintis nepageidaujamų poveikių gydymo būdas. Beveik auksas už grašius. Kalbant apie tokį populiarumą, ne patį mažiausią vaidmenį, o gal net ir esminį, čia vaidina faktas, kad homeopatija yra ne vien tik amžinai pasimetusios visuomenės dalies ir lengvatikių propaguojamas terapijos būdas. Anaiptol. Sąmoningus žmones trikdo ir priverčia nerimastingai pečiais gūžčioti gydytojai, veterinarai ir kiti biomedicinos srities specialistai, kurie nepaisydami tyrimų rezultatų kartais skiria homeopatinį gydymą.

Pastarieji yra kebliausias ir sunkiausiai paaiškinamas šios temos aspektas. Nežinia kokia energija reikia paveikti ar kokiais garais apnuodyti gydytoją, kad šis išsižadėtų įrodymais grįstos medicinos principų, ir pripažintų terapijos būdą, kurios tariamas veikimo mechanizmas yra toks neįtikėtinas ir absurdiškas, kad net vaikai ima juoktis, kaip jiems apie tai pasakoji.

Jeigu homeopatija būtų tik nekaltas žaidimas ir pramoga, būtų galima neprieštarauti ir leisti žmonėms linksmintis, bet visada atsiranda kažkas, kas tas iliuzijas išsklaido. Yra publikuotos bent dvi studijos, kuriose teigiama, kad besigydantys homeopatiniais preparatais rizikuoja pavėluota diagnoze ir nesavalaikiu gydymu. Taip pat yra aprašyta atvejų, kai gydytojo paskatinti arba patys atsisakę gydymo tradiciniais vaistais ir pasirinkę homeopatinius, pacientai mirė, nors turėjo visas galimybes gyventi.

Liūdna gaida pradėję, tęskime ir viską išsiaiškinkime nuo pradžių.

Taigi, kas ta homeopatija ir kodėl ji vis dar su mumis?

Teisingumo dėlei, pirmiausiai reiktų pasakyti, kad homeopatiją žmonės tapatina su gydymu vaistažolėmis ir klysta, nes tai - fitoterapija.

Tiesą pasakius, fitoterapija irgi neišvengia kritikos, bet toks gydymas bent jau turi mokslinį pagrindą. Augaluose yra įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, pavyzdžiui alkaloidų, kurie patekę į organizmą, vienaip ar kitaip veikia įvairias organų sistemas.

Augalus gydymo tikslais žmonės naudojo tikriausiai per visą mūsų istoriją. Yra archeologinių duomenų, patvirtinančių, kad jie buvo naudojami net prieš 60 000 metų. Tuo tarpu Homeopatija, palyginus, atsirado visai nesenai.

Šį gydymo metodą prieš du šimtus metų sukūrė vokiečių gydytojas, pavarde Hahnemanas, kuris be visa ko, dar pasižymėjo ir itin dideliais gabumais kalboms. Mokėjo jų bent dešimt, tad be gydytojo darbo dar vertėjavo.

Sykį viename verčiamame tekste aptikęs mintį apie chininmedžio žievės tinkamumą maliarijos gydymui jis pats pasišovė tai išbandyti. Išgėręs nedidelę dozę minėtos substancijos, pajuto nerimą, drebulį, mieguistumą, padidėjusį širdies darbo ritmą, žodžiu visus maliarijos simptomus.

Chininmedžio žievė iš tikrųjų sukelia tokius simptomus ir viskas būtų buvę gerai, jei kaip tik šiame epizode Hahnemanas būtų sustojęs. Bet jei jis būtų sustojęs, tai neturėtumėme ir šios istorijos.

Taip jau nutiko, kad šis garbingas ir autoritetingas žmogus, kuris ankščiau už kitus pavyzdžiui įžvelgė higienos trūkumo įtaką ligų plitimui bei karantino svarbą, ėmė ir suklupo. Jis nusprendė, kad jeigu jau chininmedžio žievė sveikam žmogui sukėlė maliarijos simptomus, tai sergančiam maliarija turi juos pašalinti.

Suprask, kuo susirgai, tuo ir gydykis. Skirtumas tik tas, kad mes pratę šią mintį išsakyti alkoholio padauginusiems asmenims, rytojaus dieną siūlydami jiems dar papildomai išgerti sveikatos pataisymui.  Homeopatai, tuo tarpu, šią mintį priima tiesiogiai ir be jokio šypsnio ar perkeltinės prasmės.

Maža šios nesąmonės, Hahnemanas dar nusprendė, kad tokia tvarka nuo šiol galios ne tik chininmedžio žievei ir maliarijai, bet apskritai bet kokiai ligai. Tereikia rasti medžiagą, kuri sveikam žmogui sukelia tokius pačius simptomus kaip ir sergančiam ta liga.

Manykime, kad šiame etape Hahnemanas kritiškai įvertino savo naująjį gydymo būdą ir nusprendė, kad jis dar nėra pakankamai originalus. Siekdamas jį šiek tiek padailinti ir padaryti dar labiau išskirtinu, prilipdė paskutinę šio metodo puošmeną – skiedimo principą. Šios idėjos esmė yra tokia: kuo labiau skiedžiate pirminę gydymui naudojamą medžiagą, tuo jos galia ir poveikis stiprėja, o šalutiniai ir nepageidaujami poveikiai mažėja.

Skiesti, savaime suprantama, reikia ne bet kaip ir apskritai homeopatai tai vadina ne skiedimu o potenciavimu arba dinamizavimu.

Skiedžiama nesaikingai ir kalbėkime atvirai, drastiškai. Štai kaip viskas atliekama. Ruošiant preparatą imama 1 dalis veikliosios medžiagos ir maišoma su 99 dalimis skiediklio, kuris paprastai būna etanolis arba vanduo. Tada vėl imama 1 dalis, tik šįkart jau iš prieš tai  gauto mišinio, ir pakartotinai sumaišoma su 99 dalimis skiediklio. Tai kartojama dar kelias dešimtis kartų. Po tam tikro praskiedimo laipsnio, pirminės medžiagos tirpale nebelieka. Taip, tikrai nebelieka. Nė vienos molekulės. Galima sakyti vėl yra gaunamas grynas skiediklis. Bet ar tai, nors kiek verčia sunerimti homeopatą? Žinoma, kad ne. Ką jis daro toliau? Homeopatas nesnaudžia, jis skiedžia dar labiau.

Gausiai skiesti vis dėlto neužtenka. Kaskart atskiedus tirpalą reikia kratyti ir maža to, dar keletą kartų trinktelėti į tvirtą, kietą, tačiau elastingą paviršių. Kai kurie homeopatai, gamybos proceso metu, barškina ruošiamus tirpalus į biblijos viršelį, nes pasirodo šiam reikalui jis itin puikiai tinka.

Tokiu būdu gaunamos įvairios koncentracijos, nelygu kiek homeopatas matė esant reikalinga skiesti. Pats Hahnemanas propagavo 30C skiedimą, kuris lygus 10^−60. Tai vienetas su 60 nulių. Įsivaizduoju, kad toks skaičius turėtų dominti visata besidominčius žmones, nes ten atstumai, dydžiai ir dangaus kūnų kiekis taip pat skaičiuojami beprotiškais skaičiais. Tam tikra prasme net ir visata turėtų pasigėdyti prieš homeopatiją, nes teturi pakankamai kuklų skaičių (10¹¹ - 10¹²)  galaktikų.

Bet net ir 10⁻⁶⁰ yra padori koncentracija, lyginant su 10⁻⁴⁰⁰. Tai gerai išreklamuoto ir manyčiau daugumai žinomo homeopatinio vaisto Oscillococcinum koncentracija. Tikriausiai jau pagavote mintį, - tokia koncentracija taip pat nėra mažiausia (ar didžiausia, kaip čia reikėtų vertinti? Juk, girdi, skiedžiant poveikis tik stiprėja) naudojama homeopatijoje. Būna mažesnių.

Žodžiu, iš teisingų pastebėjimų, tačiau klaidingų prielaidų apie chininmedžio žievę, bei akivaizdaus, tačiau niekuo nepagrįsto kūrybinio darbo bei terapijos metodo komponentų lipdymo, išėjo homeopatija.

Per istoriją žmonės buvo susigalvoję nesuskaičiuojamą daugybę absurdiškų teorijų, kuriomis vieni atvirai siekė apmulkinti žmones ir susišluoti daug pinigų. Kiti patys tikėjo savo idėjomis. Dauguma teorijų buvo juokingos net jų amžininkams, todėl greitai atgulė į istorinę užmarštį. Bet ne homeopatija. Ji jau du šimtus metų su mumis.

Tiesą pasakius aš nežinau tikslios priežasties kodėl homeopatija vis dar domina žmones.

Žiūrint į tą laiką, kai homeopatija tik buvo kuriama ir plito, tradicinė medicina buvo labai negailestinga. Jeigu dar praeitame šimtmetyje gydytojai, radioaktyviais spinduliais gydė akių uždegimą o arsenu – miegligę, reikia įsivaizduoti kas dėjosi prieš du šimtus metų. Gydymas nepakeliamu karščiu ar šalčiu, guldymas ant ledo, kraujo nuleidimas (tarp kitko taikytas ir nukraujavimo atveju), įvairios pavojingos cheminės medžiagos. Kai kurie tuometiniai gydymo būdai labiau priminė fizines bausmes nei pagalbą ligoniui.

Manyčiau, jog homeopatija tada atrodė labai patraukliai, tuo labiau, kad Hahnemanas pats teigė, jog gydymas tuo efektyvesnis kuo su pacientais elgiamasi maloniau ir humaniškiau. Nepavojingas, neskausmingas gydymo būdas, praktiškai be šalutinių poveikių. Ko daugiau norėti, tikra svajonė, tais baisios ir skausmingos medicinos laikais.

Verta paminėti ir tai, kad Hahnemanas niekada neteigė, kad homeopatija  yra natūralus gydymo būdas. Priešingai, šią gydymo teoriją jis laikė grynai moksline ir nuolat tai pabrėždavo.

Tai jau aišku spekuliacijos, bet kalbos apie tokią naujovę, manyčiau, darė įspūdį to laikmečio gyventojams. Laikotarpio, kada atsirado homeopatija tikrai negalėtumėme pavadinti visuotino išsilavinimo amžiumi. Apskritai, dauguma darbininkų savo mėgstamą krautuvę ar smuklę tada rasdavo tik pagal išskirtinės formos ir ryškiai nudažytą iškabą, nes buvo visiškai neraštingi. Spėju, kad tuometiniams žmonėms, mokslinio homeopatijos įvaizdžio visiškai pakako.

Iš kitos pusės, daug kam jo pakanka ir šiandien. Apie tai – antrojoje straipsnių ciklo dalyje.