Letargo miegas: tarp gyvenimo ir mirties

Negalavimas ne tik pasakose. Mieganti gražuolė, Snieguolė, Mirusi princesė... Tarp šių pasakų personažų yra daug kas bendro. Pikta, pavydi pamotė, išvijimas iš namų, klaidžiojimas baisiame tamsiame miške, o galiausiai - užnuodytas obuolys. Tačiau nelaimingoji, gulėdama krištolo karste, atrodo taip, tarsi miegotų.

Išgelbsti ją puikusis princas. Pasakoje stebuklą padaro jo bučinys, o iš tikrųjų svarbus yra išorinis impulsas - prisilietimas, pliaukštelėjimas, skausmo pojūtis. Atsibudimas toks pat netikėtas, kaip ir nugrimzdimas į katatoninę būseną - taip medikai vadina spontanišką sustingimą, kai visos organizmo reakcijos sulėtėja, tačiau nenutrūksta, o žmogus tampa nejudriu. Tokia būsena gali tęstis dienas, netgi metus.

Iš senų laikų pasakojimai apie užmigusius letargo miegu ir palaidotus gyvus buvo perduodamos iš lūpų į lūpas.

Pirmasis toks dokumentinis liudijimas siekia 672-uosius metus prieš mūsų erą. Kretos poetas Epimenidas susipyko su giminaičiais, nes jie nepakankamai vertino jo kūrybą. Jis įsikūrė urve, kuriame pramiegojo... 57 metus. Tiesa, dabartiniai medikai teigia, kad tokia trukmė yra smarkiai perdėta.

Kai kuriose šalyse letargo miegas buvo laikomas velnio darbu. Jeigu kas nors susirgdavo šia reta liga, į namus būdavo kviečiamas šventikas, kuris skaitydavo maldas ir šlakstydavo namus bei patį ligonį švęstu vandeniu, o artimieji prašydavo sugrąžinti nelaimingojo sielą Dievui.

Mūsų protėviai manė, kad miego metu žmogaus siela laikinai palieka kūną ir keliauja po kitus pasaulius. Tačiau yra pavojus, kad ji nuskris per toli, paklys ir neras kelio atgal. Iš tikrojo kelio ją išmuša šėtonas, pasiųsdamas kerus. Kelionė
tokia pavojinga, kad žmogus gali ir neprabusti. Tarpinė būsena tarp pasaulių -letargo miegas, kai dar maldomis galima kažką pataisyti.

Mūsų laikais praktiškai nėra jokios rizikos būti palaidotam gyvu. Medikai mano, kad netgi patys sunkiausi letargo miego atvejai ir mirtis - tai dvi visiškai skirtingos būsenos, jas neatskirti gali tik labai neatidus žmogus.

Įdėmiai įsižiūrėjus galima pamatyti, kad miegantysis letargo miegu pastebimai tolygiai kvėpuoja, jo akių vokai trūkčioja. Odos spalva - įprastinė. Galima užčiuopti pulsą, kuris kartais būna sulėtėjęs.

Ir tik labai retais atvejais pulsas būna vos užčiuopiamas, kvėpavimas - paviršutiniškas, o oda - išblyškusi ir šalta. Tačiau netgi šiuo atveju vyzdžiai reaguoja į skausmą, raumenys susitraukia, juos paveikus elektros srove, o elektrokardiograma ir encefalograma registruoja širdies ir smegenų veiklą.   

Panašumo su įprastiniu miegu mažai. Miegantį letargo miegu galima purtyti, apipilti šaltu vandeniu, laikyti prie ausies žadintuvą - jokio poveikio. Miegantysis nereaguoja nei į kalbinimą, nei į prisilietimus.

Letargo miego priežastys yra įvairios, pavyzdžiui, psichinis negalavimas ar smegenų auglys. Tačiau jį visada išprovokuoja stiprus emocinis sukrėtimas. Psichologai teigia, kad letargo miegu miegantieji yra žmonės, kurie pasąmonėje nori pabėgti nuo gyvenimiškųjų problemų. Dėl to dažniau letargo miegu užmiega jaunesnio amžiaus moterys. Galvos skausmas, tingumas, silpnumas - požymiai, kurie rodo, kad gali būti nugrimzta į letargo miegą.

Gyvieji lavonai

Rusų akademikas L Pavlovas aprašė ligonį Ivaną Kačalkiną, kuris miegojo 22 metus - nuo 1896-ųjų iki 1918-ųjų metų. Letargo miego priežastimi, kaip dažnai būna, buvo susijusi su psichika: pacientas buvo prisiekęs monarchistas ir į miego būseną nugrimzdo po žinios apie Aleksandro II nužudymą.

Kaip rašė akademikas Pavlovas, jis „gulėjo tarsi gyvas lavonas be jokio judesio ir neištardamas nė vieno žodžio". Maitinamas buvo zondu. Galų gale ėmė savarankiškai judėti, kėlėsi ir nueidavo į tualetą, netgi pavalgydavo be kitų žmonių pagalbos, tačiau ir toliau paliko gyvo

augalo įspūdį. Gydytojai manė, kad tai yra silpnaprotystė - sunkios šizofrenijos formos pasekmė. Tačiau jie buvo neteisūs.
Likus nedaug laiko iki mirties Kačalkinas atsigavo ir gydytojams papasakojo: visus tuos metus jis suprato, kas vyksta šalia jo, tačiau jautė baisų, neįveikiamą raumenų sunkumą, jam netgi kvėpuoti buvo sunku.

Iš sustingimo Kačalkiną išvedė naujas sukrėtimas - jis išgirdo ligoninės personalo pokalbį apie Nikolajaus II šeimos sušaudymą. Prabudęs iš letargo, vyras ilgai negyveno - jis mirė 1918-ųjų metų rugsėjo mėnesį dėl širdies nepakankamumo.

Kita istorija nutiko Kazachstane, Celinogrado mieste (dabar - Astana) mokykloje per literatūros pamoką. Mokytoja padarė pastabą mokinei, ši ėmė verkti. Verkė kruvinomis ašaromis. Mergaitė buvo skubiai nugabenta į ligoninę. Ten jai pasidarė dar blogiau: rankos ir kojos nutirpo, akys užsimerkė, kvėpavimas tapo beveik nepastebimas, veido bruožai paaštrėjo.

Ką daryti? Artėjo savaitgalis, todėl buvo nuspręsta atidėti tyrimus iki pirmadienio. Neblaivūs sanitarai, palaikę mergaitę mirusia, nuvežė ją į lavoninę. Ten ji atsigavo nuo skausmo, kai budintis patologas pradėjo daryti... skrodimą. Mergaitė liko gyva, tačiau ne vienerius metus jai teko lankytis pas psichiatrą.

Pats ilgiausias oficialiai užregistruotas letargo miego atvejis, įrašytas Gineso knygoje, nutiko 1954-ais metais Nadeždai Lebedinai, kuriai tuo metu buvo 34 metai. Po barnio su vyru ji užmigo ir miegojo 20 metų - atsibudo tik 1974-ais metais. Atsibudusi moteris netikėjo, kad praėjo tiek daug metų. Jai atrodė, kad barnis įvyko visai neseniai.

Tiesiog fantastiškas nutikimas atsitiko Gardino srities produktų bazės sandėlininkui Granatkinui. Susiginčijęs su draugais, jis gavo stiprų smūgį į galvą. Užpuolikas pagalvojo, kad Granatkinas mirė, todėl „lavoną“ užkasė sniege.

Praėjus 22 dienoms miškakirčiai miške aptiko siaubingą radinį ir nuvežė vyrą į morgą. Tačiau suledėjęs kūnas buvo toks kietas, kad skrodimas buvo atidėtas iki ryto. Ryte patologas pastebėjo, kad vyro vyzdžiai reaguoja į šviesą, paspaudus nagus jie truputį paraudo. Tačiau Granatkino kvėpavimo nesijautė, pulsas buvo neužčiuopiamas. Gydytojas paskelbė diagnozę - gilus letargo miegas dėl smūgio į galvą. Pacientą pavyko atgaivinti, šią istoriją galima laikyti tikru stebuklu.

Neretai po letargo miego prabudęs žmogus tvirtina, kad įgavo neįprastų sugebėjimų. Nazira Rustemova užmigo, kai jai buvo ketveri metai amžiaus, ir miegojo 16 metų. Ji atsibudo 1985 m. rugpjūčio 29 d. nuo telefono skambučio. Anot merginos, tai nebuvo miegas: „Aš gyvenau tenai“, - tvirtino Nazira.

Ji bendravo su protėviu, kuriam buvo 14 -os kartos anūkė: Jis buvo garsus mistikas, mokslininkas, dvasinis gydytojas ir poetas bei gyveno XII amžiuje, pasakojo Nazira. - Jo vardas - Achmedas Jasavi, jo garbei Turkmėnijoje pastatyta didelė šventykla. Su juo vaikščiojau soduose ir prie ežerų. Ten labai gera".

Grįžusi į įprastą gyvenimą Nazira įgijo sugebėjimą nusakyti ateitį, matyti vidaus organus, girdėti už kelių kilometrų esančių žmonių pokalbį, matyti tai, kas vyksta už storos sienos. Laikui bėgant šie sugebėjimai ėmė silpti, o bandymai juos suaktyvinti sukeldavo galvos skausmą, nualpimus, kraujo tekėjimą iš nosies.

Įdomu tai, kad kai kurie katatonijos būsenoje esantys žmonės miega sėdėdami ar net stovėdami. Į tokią būseną nugrimzdusios jaunos moters istorija tapo filmo „Stebuklas" pagrindu. Jame rodoma, kaip pagrindinė filmo herojė keletą mėnesių stovėjo tarsi statula.

Ši reali istorija nutiko 1956-ais metais Kuibyševe (dabar Samara, Rusija). Ji į psichiatrijos vadovėlius įtraukta pavadinimu „Zojos sąstingis" - pagal merginos vardą. Mieste prasidėjo panika, pasigirdo kalbų apie pasaulio pabaigą, visą šį reikalą į savo rankas perėmė KGB, Zoja atsigavo netikėtai, beveik nieko neatsiminė. Vėliau paaiškėjo, kad ji puikiai girdėjo, kas vyksta aplink ją, ir netgi reagavo: ji buvo įsitikinusi, kad kalbėjo su žmonėmis, ėjo į darbą ir gyveno įprastą gyvenimą. Ir tai nebuvo kliedesiai: sutapo labai daug detalių. Visa ši istorija buvo įslaptinta.

Nejaugi užkrečiama?

„Nieko nepaprasto neįvyko, - įsitikinęs medicinos mokslų daktaras, Rusijos Medicinos mokslų akademijos Psichinės sveikatos centro vadovaujantis mokslinis darbuotojas Vladimiras Vorobjovas. - Katatoninis sindromas, kuris kartais pasireiškia kaip stabas, dažniausiai būna viena iš ūmios šizofrenijos formų. Praėjusio amžiaus 6-7 dešimtmečiais tai buvo gana paplitęs susirgimas: psichiatrijos ligoninėse buvo skirtos ištisos palatos šiam susirgimui gydyti. Šiandien šią patologiją jau išmokome gydyti, todėl ji pasitaiko žymiai rečiau“.

Vėliau Zoja daug ir dažnai sirgdavo, nualpdavo, daugiau dirbti nebegalėjo, o po kelių metų mirė.

Tai praktiškai visų miegojusių letargo miegu bruožas, kuris visiškai paneigia teiginį, kad dėl medžiagų apykaitos sulėtėjimo jie nesensta ir laikas jiems tarsi sustoja. Iš tiesų, dėl dehidratacijos, raumenų atrofijos, silpnos vidaus organų veiklos ir kraujotakos visi jų gyvybiniai procesai kaip tik nukenčia. Labai dažnai šie žmonės sugrįžta į gyvenimą, būdami neįgaliais.

Vieni gydytojai letargo miegą laiko medžiagų apykaitos sutrikimu, kiti - miego patologija. Anglų gydytojai Raselas Deilas ir Endrius Čerčas pasiūlė savo hipotezę. Tirdami ligos istorijas, jie pastebėjo, kad labai dažnai užmigusieji letargo miegu sirgo angina, o tai reiškia, kad jie buvo paveikti bakterinės infekcijos. Taip pat paaiškėjo, kad streptokoko ir bakterijos ir joms artimos diplokoko bakterijos pas visus letargu miegančius žmones išlieka labai aktyvios ir mutuoja, laikui bėgant.

„Bakterijos, sukeliančios paprastą anginą, pasikeitė ir įgavo formą, kuri skatina letargo miegą, arba, moksliniai žodžiais tariant, Encaphilitis Lethargica, - pasakoja Vladimiras Vorobjovas. -Versija tokia: imuninė sistema, susitelkusi į ataką prieš gerklę, į nervų sistemą praleidžia parazitą. Yra paveikiamos vidurinės smegenys, prasideda uždegimas. Tai, anglų kolegų nuomone, reiškia, kad letargija yra infekcinė liga, kuria galima užsikrėsti".

Rašytojo Gogolio laikais užmigusius letargo miegu bandė sugrąžinti į gyvenimą, nuleidžiant kraują ir dedant siurbėles, tačiau tai tik dar labiau blogino ligonių būklę: juk miegančiųjų letargo miegu ir taip labai žemas kraujospūdis.

XX amžiaus 4-o dešimtmečio pabaigoje buvo pasiūlytas naujas gydymo būdas: iš pradžių ligoniui į veną suleisdavo migdomųjų preparatų, o po to stimuliuojančio preparato. Nuo to žmogus 5-10-iai minučių atsigaudavo. Tačiau efektas buvo trumpalaikis. Pažadinimui iš letargo miego naudojama hipnozė, taip pat psichotropinių preparatų injekcijos. Tačiau universalaus būdo dar nerasta.

Ar gydyti pranašiškus sapnus?

Rusijos Mokslų akademijos P. Lebedevo Fizikos instituto vedantysis mokslinis darbuotojas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras Michailas Menskis mano, kad letargo miego paslaptis gali būti atskleista kvantinės mechanikos pagalba. „Mūsų sąmonė - tai smegenų savybė priimti realybę, kaip vienintelę egzistuojančią. Kvantinė mechanika tvirtina, kad šių realybių yra begalybė, - aiškina Menskis. - Kai mes esame be sąmonės, mūsų smegenys veikia visiškai kitaip".

Tačiau kol kas klausimų yra daugiau nei atsakymų. Kokia pranašiškų sapnų ir kitų „nesąmoningų" regimų jutimų prigimtis? Kas tai yra aiškiaregystė ir telepatija? Kas tuo metu vyksta su sąmone? Jeigu ji atsijungia, kas ją tada pakeičia? Iš tos pačios serijos yra letargijos paslaptys.

„Jeigu mūsų pasaulį traktuoti kaip kvantinį, kuriame egzistuoja daugybė realybių, galima daryti prielaidą, kad tuo metu, kai mūsų sąmonė laikinai atsijungia, mes keliaujame į paralelines realybes, - kalba profesorius. - Mūsų sąmonė tik ribotai gali suvokti, panašiai kaip akidangčiai trukdo arkliui pamatyti, kas vyksta aplinkui. Sąmonė - tai mūsų akidangčiai, be kurių mes, gali būti, išeitumėme iš proto. Juk net trumpalaikis pažvelgimas už mūsų sąmonės horizonto kartais sukelia baimę ir nesusipratimą. Tokiu būdu, iliuziniai yra ne kiti pasauliai, kuriuos matome sapnuose ar sąmonei esant neįprastoje būsenoje, o priešingai, iliuzija yra įsitikinimas tuo, kad mūsų realybė yra vienintelė ir kitų neegzistuoja".

Daugeliui mokslininkų, kūrybinėms asmenybėms yra žinoma nušvitimo būsena, dažnai aplankanti miego metu - primena Michailas Menskis. Kvantinės fizikos požiūriu tai nieko nuostabaus. Juk nelogiškas pažinimas turi kur kas didesnę duomenų bazę, nei logiškas.

Be to, dėl kvantinės mechanikos lygčių grįžtamumo „nesąmoningoje" būsenoje atsiranda priėjimas ne tik prie visų reikšmių, bet ir prie visų laikų. Mes galime pažvelgti į ateitį ir pamatyti visus jos variantus. Tą patį galima pasakyti ir apie praeitį.

„Letargo miego nereikia bijoti, kaip kokio maro, jį reikia analizuoti ir panaudoti pasaulio pažinimo riboms išplėsti, - mano Menskis. - Kiekviename mūsų glūdintys sugebėjimai gali suteikti galimybę keliauti po paralelinius pasaulius, nenugrimzdus į transą ar apsvaigus nuo narkotikų. Tokią išplėstą sąmonę turės ateities žmogus. Jis galės gauti bet kokią informaciją kitose realybėse, lygiai kaip mes prisimename pernykštes atostogas ar neseniai perskaitytą knygą".