Misisipės kultūros paslaptis - Kahokijos pilkapiai

Kahokija - tai sena indėnų gyvenvietė, esanti Ilinojaus valstijoje (JAV). Archeologai mano, kad gyvenvietė buvo įkurta apie 650-uosius mūsų eros metus, o gana sudėtinga statinių struktūra rodo, kad kažkada šioje vietoje gyveno aukšto išsivystymo lygio visuomenė.

Per patį klestėjimo piką Kahokijoje gyveno apie 40 tūkstančių indėnų -iki europiečių išsilaipinimo tai buvo tankiausiai apgyvendintas miestas Amerikoje. Pagrindine gyvenvietės įžymybe yra maždaug 9 kvadratinių kilometrų plote esantys pilkapiai, kurių aukštis siekia 30 metrų.

Kasinėjimų metu buvo aptiktas terasų tinklas. Specialistai mano, kad pačiose aukščiausiose terasose stovėjo ypatingos svarbos būstai, pavyzdžiui, valdovo namas. Archeologai taip pat aptiko medinį saulės kalendorių, kuris, atrodo, vaidino labai svarbų vaidmenį senovės bendruomenės gyvenime.

Nors informacija apie Kahokijos gyventojus nuolat atnaujinama, nes šiame regione vykdomi kasinėjimai, mokslininkams iki šiol negali atsakyti į labai svarbų klausimą - kurios šiuolaikinės genties atstovai yra senovėje Kahokijoje gyvenusių indėnų palikuonys ir kas juos privertė palikti šį miestą?

Nuo 1050-ųjų iki 1250-ųjų metų klestėjęs miestas iki 1500 metų patyrė visišką nuosmukį. Manoma, kad klestėjimo metais maždaug dviejų kvadratinių mylių teritorijoje gyveno 40 tūkstančių žmonių. Paslaptingų ritualinių pilkapių supylimui reikėjo apie 1,5 milijono kubinių metrų žemių.

Šioje vietoje supiltas pats didžiausias Siaurės Amerikoje dirbtinis žemės pylimas - Vienuolių pilkapis. Pavadinimas kilo nuo to, kad XVII amžiaus pradžioje ten gyveno grupė prancūzų vienuolių iš paslaptingo trapistų ordino. Pilkapis užima keturiolikos akrų plotą ir yra aukštesnis nei 30 metrų.

Labiausiai tikėtina priežastis, privertusi palikti indėnus šią vietovę, yra gamtinių resursų išsekimas. Kitoje versijoje teigiama, kad klimato pasikeitimas paveikė dirvožemio derlingumą. Dar yra manančių, kad šių vietų gyventojai tapo išorinės agresijos aukomis.

Tiriant ir kasinėjant Kahokijos pilkapius buvo aptiktas ne vienas mįslingas ir šokiruojantis radinys. Pilkapyje, kurį archeologai savo žemėlapyje yra pažymėję 72-uoju numeriu, buvo aptiktas kapas, datuojamas 1050-aisiais metais. Aukštas vyras, miręs, kai buvo sulaukęs keturiasdešimt su trupučių metų, gulėjo ložėje, dekoruotoje 20 tūkstančių kriauklelių ir 8 tūkstančiais strėlių antgalių.

Paslaptingame rūsyje buvo aptikti gaminiai iš žėručio, vario, tinko, taip pat įvairiuose žaidimuose naudojami akmenys. Mokslininkai daro prielaidą, kad velionis užėmė labai svarbią vietą savo genties hierarchijoje. Toje pačioje kapavietėje buvo aptikti keturių vyrų, kuriems buvo nukirstos galvos ir rankos, bei penkiasdešimt trijų moterų, kurių amžius buvo nuo 15 iki 25 metų ir kurios, panašu, buvo pasmaugtos, palaikai.

Tai, kad visų mirusiųjų amžius buvo panašus ir visi jie buvo mirę nenatūralia mirtimi tuo pačiu laiku, leido iškelti versiją apie žmonių aukojimą. Tam tikras žmonių skaičius buvo pasiųstas lydėti savo vadovą pomirtiniame gyvenime. Tai pati didžiausia tokio tipo kapavietė, kada nors aptikta Siaurės Amerikoje.

Netoliese mįslingojo pilkapio Nr. 72 buvo aptiktos kitos kapavietės. Jose mokslininkai aptiko 280-ies žmonių palaikus, kurių kūnai buvo atiduoti žemei be jokių ceremonijų. Kai kurių mirusiųjų kūnuose buvo strėlių antgaliai, kai kuriems buvo nukirstos galvos. Mokslininkai mano, kad tai galėjo būti arba žuvusieji iš priešo genties, arba atskleisto vidinio sąmokslo dalyviai.

Vienuolių pilkapis

Vienuolių pilkapis arba Kahokija, kaip oficialiai vadinama keturių eilių laiptuota piramidė su nupjauta viršūne, stovintis maždaug už mylios nuo Misisipės į šiaurę nuo Rytų Sent Luiso miestelio Ilinojaus valstijoje. Šioje teritorijoje, kurios plotas užima 16 hektarų, aptikta daugybė dirbtinės kilmės objektų. Ištisas miestas! Tačiau iki mūsų dienų išliko tik viena piramidė, centrinis ir pats didžiausias statinys, tad ir verta kalbėti apie šį objektą.

Aukštis - 92 metrai, ilgis - 290 metrų, plotis - 255 metrai, apimtis - 610 274 kubiniai metrai. Oficialus datavimas - nuo 3000 iki 1000 metų prieš mūsų erą. Tyrinėjimai patvirtino, kad tai yra dirbtinis statinys, kurį pastatė aukšto išsivystymo lygio civilizacija pagal „sluoksniuoto pyrago“ technologiją. Kasinėjimų metu paaiškėjo, kad statinys nepaprastai gerai išsilaikęs, nėra jokių erozijos pėdsakų.

Įdomu tai, kad statybai buvo naudotos klinčių plytos, plikasis kiparisas ir raudonasis kedras. Sluoksniai supilti iš dirvožemio, kurio nėra šioje vietovėje. Dirvožemis yra mėlynos, raudonos, baltos, juodos, pilkos, rudos ir oranžinės spalvų - visos ryškios spalvos! Toks dirvožemis aptinkamas tik Apalačų kalnuose Indianos valstijoje. Tačiau yra labai keistas dalykas. Norint pastatyti tokį statinį, reikia 13 milijonų suaugusių stiprių indėnų, kurie turėjo po keturis kartus suvaikščioti pirmyn ir atgal su ant peties permesta pintine. O tai jau mažiausiai 400 kilometrų! Akivaizdu, kad apie rankų darbą šiuo atveju kalbėti labai sunku.

Kaip visada, vienintelė oficiali versija - tai kulto objektas. Buvo aptikti laiptų, vedančių nuo papėdės į viršūnę, liekanos. Po laiptais buvo aptiktas neblogai išsilaikęs didžiulio vėžlio šarvas.

Archeologų padaryti atradimai patvirtina, kad ši piramidė kažkaip buvo susieta su vėžliu. Tiksliau būtų sakyti, kad ne piramidė, o tie, kas gyveno šiose vietose po jos atradimo. O aptiko piramidę šiose vietose gyvenę aleutai. Genetiniai tyrimai patvirtino jų giminystę sus Sibiro ir Čiukčijos tautomis.

Kokiam tikslui piramidė buvo pastatyta? Raktas atsakyti į šį klausimą gali būti būtent sluoksniuota konstrukcija. Tokie statiniai jau buvo aptikti Meksikoje. Ten žemių sluoksniai vienas nuo kito buvo atskirti žėručio tarpsluoksniais. Tačiau žėručio irgi nebuvo piramidės apylinkėse. Jį reikėjo atgabenti iš už kelių šimtų kilometrų. Ar tai reiškia, kad tame yra tam tikra prasmė?

Kahokijoje taip pat buvo panaudoti dielektrikų tarpsluoksniai iš medienos, beje, ypatingos rūšies - raudonojo kedro ir plikojo kipariso. Pjezoelektrikų vaidmenį atlieka kalkakmenio plokštės. O štai kalbant apie spalvotą žemę, tai jau ypatingas atvejis. Archeologai tvirtina, kad spalvotu dirvožemiu pilkapio statytojai išskyrė žynius arba valdovus.

Tačiau tai labai primityvus aiškinimas! Juk visi specialistai teigia, kad statinys nebuvo skirtas gyvenimui. Jo taip pat negalima pavadinti ir šeimos kapaviete. Štai todėl ir nebuvo aptikta jokių šių kompleksų gyventojų veiklos pėdsakų, nes niekas šioje vietoje ir negyveno, išskyrus indėnus, kurie gražius ir paslaptingus statinius naudojo savo susibūrimams. Mokslininkų uždavinys yra įminti mįslę - kodėl statybininkai pastatė senovėje miestą, tačiau visiškai jame nespėjo pagyventi ir iš karto išsikėlė kažkur kitur. Paslaptingai dingo! Tačiau kažkodėl niekas nekelia prielaidos, kad niekas niekur nepersikėlė ir nedingo, nes tenai niekas netgi negyveno.

Gali būti, kad ten iš viso buvo pavojinga būti arti. Argi kam ateitų į galvą statyti gyvenamąjį būstą po elektros stoties turbinos apvalkalu? O juk visi šie kompleksai buvo pastatyti visai ne dėl to, kad juose būtų gyvenama ar atliekamos apeigos. Tai grynai technologiniai įrenginiai, kurių paskirtis paaiškės, kai bus atrasti nauji energijos šaltiniai. Tai, kad šioje vietoje yra „elektros stotis", praktiškai nėra jokių abejonių, bent jau šiandien.

Akivaizdu, kad buvo naudojama kažkokios rūšies elektra. Jau pati Amerikos žemyne esančių piramidžių struktūra tiesiog rodo, kad tai yra tarsi mikroschemos, tik daug kartų didesnės, nei mums įprasta. Reikia pažvelgti į viso komplekso schemą, kuri primena kompiuterio plokštę su įlituotomis mikroschemomis.