NSO mūšis virš Niurnbergo viduramžiais

Hansas Glazeris XVI amžiuje buvo žurnalistas Vokietijoje. Jis aprašė nepaprastą ir nepaaiškinamą reiškinį, kuris įvyko ankstyvą 1561 m. balandžio 14d. rytą Niurnberge. Jo graviūroje pavaizduota daugybė keistų objektų danguje ir dūmai, kylantys nuo žemės toje vietoje, kur sudužo šie objektai.

Po graviūra pateiktas aprašymas (pilnas vertimas pateikiamas žemiau), kuriame kalbama apie „skraidančius strypus ir rutulio formos objektus, tarpusavyje kariaujančius. Iš tų vietų, kur nukrito objektai, kilo tiršti dūmai. Dauguma objektų buvo raudonos spalvos, tarp jų buvo vienas „apvalus rutulys, pusiau matinis, pusiau juodas" ir kažkas panašaus į juodą ietį, labai ilgą ir storą: smailusis galas buvo nukreiptas į vakarus, o bukasis - į rytus".

Autorius rašė, kad šią sceną matė dauguma Niurnbergo gyventojų. Jis nežinojo, kaip visa tai paaiškinti, tačiau manė, kad tai gali būti Dievo ženklas.

Sprendžiant iš Glazerio žodžių, jau viduramžiais buvo skeptikų, kurie rimtai nepriėmė pranešimų apie neatpažintų skraidančių objektų pasirodymus. Šiuolaikiniai skeptikai teigia, kad šį vaizdingą aprašymą nereikia suprasti pažodžiui. Gali būti, kad tai buvo kažkoks astronomini reiškinys, panašus į parahelį.

Toliau pateikiamas pilnas teksto iš 1561 m. knygos „NSO virš Niurnbergo" vertimas.

„1561 m. balandžio 14 d. ryte tarp 4:00 ir 5:00 Saulėje pasimatė siaubingas reginys. Jį matė dauguma Niurnbergo vyrų ir moterų. Iš pradžių Saulės viduryje atsirado du kraujo raudonumo lankai, savo forma panašūs į Mėnulį delčios metu.
Saulės spalva viršuje ir apačioje buvo kraujo spalvos, ten buvo matomas pusiau matinis, pusiau juodas rutulys ir daugybė kitų rutulių, išsidėsčiusių kvadratu, kurį sudarė trys linijos po keturis rutulius vienoje linijoje. Kai kurie rutuliai buvo atskirai. Tarp šių rutulių buvo galima matyti keletą kraujo raudonumo kryžių, tarp kurių buvo kraujo raudonumo juostos, storėjančios į galą ir siūbuojančios tarsi nendrė.

Tarp jų buvo du dideli strypai, vienas kairėje pusėje, kitas - dešinėje, o mažų ir didelių strypų viduje buvo trys, keturi ar daugiau rutulių.

Jie visi pradėjo mūšį. Rutuliai, kurie buvo arčiau Saulės, puolė tuos, kurie buvo abipus jos. Po to rutuliai, buvę už Saulės dideliuose ir mažuose strypuose, nuskrido link Saulės. Rutuliai skraidė pirmyn ir atgal ir nuožmiai tarpusavyje kovojo visą valandą. Po to, kai Saulė ėmė šviesti ryškiai, rutuliai taip pavargo, kad degantys nukrito ant žemės. Jie krito ant žemės, skleisdami tirštus dūmus. Po to pasirodė kažkas panašaus į juodą ietį, labai ilgą ir storą. Bukasis galas buvo nukreiptas į rytus, o aštrusis - į vakarus.

Tik Dievas žino, ką tai reiškia. Nors mes matėme daug ženklų danguje, kuriuos mums siuntė Visagalis, norėdamas, kad mes atgailautumėme, deja, mes esame tokie niekingi, jog nekreipiame dėmesio į tokius ženklus ir Dievo stebuklus. Arba kalbame apie juos su pašaipa. Už tai Dievas gali mums pasiųsti siaubingą bausmę, norėdamas nubausti mus už niekingumą. Dievobaimingas žmogus neignoruos šių ženklų, o priims juos širdimi, kaip mielaširdingo Dievo perspėjimą, pakeis savo gyvenimo būdą ir melsis Dievui, kad jis nukreiptų savo rūstybę, tame tarpe ir bausmę, kurios mes nusipelnome, kad ir mūsų vaikai galėtų čia toliau gyventi. Telaimina mus Dievas".