Pasąmonės Galios:

Gaila, kad „artimos sielos” sąvoką daugelis suvokia kaip nuvalkiotą etiketę, juk sielų artumas – tai teigiamas žmonių tarpusavio ryšio ir laimės simbolis.

Žmonės yra kartu tol, kol nori būti kartu. Nei pareiga, nei garbė, nei moralė neprirakins vieno žmogaus prie kito. Kai žmogus nori išeiti, jis paliks ir namus, ir vaikus, ir mirštantį žmogų. Kol norės – liks šalia.

Ar kada nors pastebėjote, kad yra tokių moterų, kurios itin lengvai užmezga santykius su vyrais? Netgi kai jos yra vienišos, per daug dėl to neišgyvena ir šalia jų greitai atsiranda naujų gerbėjų būrys. Kur slypi jų paslaptis?

Žmonės labai bijo skirtis, bet ir pauzės su visokiais neapibrėžtumais dažnai sukelia mums panišką siaubą. „O jei mano gyvenime daugiau niekada ir nieko nebus?“ Bus ir dar kaip bus.

Nemeilė – tai, kai negalima trukdyti. Kalbėti, juoktis arba pristoti su apsikabinimais. Negalima pasakoti apie dalykus, kurie neduoda ramybės – tai kvailystė, o ne nerimas. Negalima kažko prašyti – reikia suprasti, kad dabar sunki padėtis. Ir apskritai kam tau to reikia? Negalima tikėtis pagalbos, suaugę patys turi spręsti savo problemas

Vėliau pasakys, kad reikia sulieknėti. Po to – kad reikia energingiau judėti ir linksmiau į viską žiūrėti! Optimistiškiau. Ir nesiskųsti. Reikia pakeisti šukuoseną. Paskaityti populiarią knygą ir pažiūrėti filmus dėl asmeninio tobulėjimo. O kai sulieknėsi, pakeisi šukuoseną, apsirengsi kitais drabužiais ir pradėsi optimistiškai šypsotis, pasakys, kad esi per senas. Ir ką tada daryti?

Aš vėl kažkur važiuoju. Blaškausi tarp miestų ir kaimų. Keičiu šalis ir laiko juostas. Aplankau mamą, kai turiu laiko. Jau po visų reikalų. Po kavos su draugėmis ir manikiūro salone.

Iš tikrųjų tu visada buvai viena, bet šis suvokimas dažniausiai ateina pavėluotai. Tėvai miršta, vyrai keičiasi, meilužiai apgaudinėja, vaikai auga. Arba pati juos palieki, nes tapo svetimi. Lūžta tai, kas dar vakar veikė. Kad ir kas nutiktų, atmink – vienišumas visada tyko už nugaros, kaip žiema. Branda – tai gebėjimas būti vienai, nekeliant nereikalingos dramos. Geriau pasiruošti iš anksto.

Pirmoji taisyklė. Dievas sukūrė žmogų ne kančioms – Dievo kūrinys turi džiaugtis gyvenimu, mylėti ir kurti. Mažiau skųskitės gyvenimu, visada prisiminkite, kad yra žmonių, gyvenančių daug blogiau nei jūs.

Sokratas, didis filosofas ir daugiavaikis tėvas, kaip žinoma, mėgo išeiti į aikštę ir užduoti sunkų klausimą savo amžininkams. Pabandžiau ir aš sukelti diskusiją, uždavęs vieną iš tokių klausimų. Štai kas iš to išėjo.

Budistų vienuolė ir Tibeto mokytoja Tenzin Palmo Džensunma paprastai paaiškina skirtumą tarp meilės ir prisirišimo: tikroji meilė aplanko mus tada, kai mes nuoširdžiai, iš visos širdies, siekiame padaryti savo išrinktąją arba išrinktąjį laimingus. Prisirišimo atveju, mes, visų pirmą, siekiame savo pačių laimės.

„Atsiprašau“ – žodis, kurio išmokstame vos pramokę kalbėti ir supratę, kad kartais padarome ne tai, ką turėtume. Nors „atsiprašau“ – tai tik žodis. Daug svarbiau – atsiprašančio žmogaus ketinimai.

Traukos dėsnis — labai išmintingas dėsnis, kurio pagrindu klostosi mūsų gyvenimas. Dėl šios priežasties, labai svarbu vystyti savo intuityvius gebėjimus ir stengtis pritraukti į savo gyvenimą tai, apie ką svajojate.

Nėra blogai pabūti vienai, ypač šiais laikais. Tai nereiškia, kad esi neverta turėti artimą žmogų ar kad tau kažkas negerai. Tai tiesiog reiškia, kad lauki to, kuris mylės, kaip to nusipelnei.

Dažnai, kai žmogus blogai padaro savo darbą, jis pasipiktina: „Ar jūs žinote, kiek man už tai moka?!”. Žinau. Ir nesuprantu, ką tu čia veiki. Mano manymu, viskas paprasta: nepatinka – nedirbk. Ir taip viskame kame.