Princo Bertie krėslas tenkinti dvi moteris vienu metu

Po pirmos jo gyvenime kelionės į Paryžių garsiosios Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos sūnui Bertie neišdildomą įspūdį paliko medžioklė ir fejerverkai. Jis norėjo vėl grįžti į Prancūziją ir atrasti daugiau jos teikiamų malonumų. Troškimas pamatyti Prancūziją nedingo ir 1864 metais tapus Velso princu, tačiau patys trokštami malonumai pasikeitė.

„Meilės krėslas“

Skirtumą tarp malonumų puikiai apibūdina baldas, eksponuojamas Orsė muziejuje, „Splendour And Misery“ 1850-1910 m. prostitucijos parodoje Paryžiuje. Bertie privačiam naudojimui užsakytas „meilės krėslas“ sudarytas iš dviejų sėdynių ir dviejų bronzinių atramų kojoms rinkinių, išraižytų neorokoko stiliumi. Šis baldas buvo sukurtas norint vienu metu pamaloninti dvi moteris. Princas šiuo krėslu

Princo Bertie krėslas tenkinti dvi moteris vienu metu.

naudojosi privačiame kambaryje, anuomet gerai žinomame „Le Chabanais“ viešnamyje.

Jeigu mąstote, kaip šis krėslas buvo naudojamas, jūs ne vieninteliai. Richardas Thomsonas, Edinburgo Universiteto meno istorijos profesorius yra vienas iš parodos kuratorių. Jis taip pat mąsto: „Tik vienas Dievas težino, kaip jis buvo naudojamas. Kiekvienas, kuris pasižiūri į jį, nustemba.“

Princas prancūzams patiko

Įdomu, ką dabar prancūzai mano apie šio R.Thompsono delikačiai vadinamo „paslaptingo objekto“ šeimininką. „Bertie turėjo žavingą reputaciją, ir prancūzai juo gan žavėjosi“, – teigė profesorius.

Tuo metu jį mėgo. Atvykęs į Paryžių, princas buvo priimtas į „The Jockey Club“, „Yacht Club de France“, „The Cercles des Champs-Elysees“ ir „Union Artistique“ klubus. Tai buvo prestižiškiausi, privatūs vyrų klubai.

Turtingų, prastą reputaciją turinčių vyrų draugijoje, kartu su jaunėliu broliu Alfredu ir vyresniu draugu Charlesu Wynn-Carringtonu, Berty vykdavo susipažinti su Paryžiumi. Vieną bulvarą, vieną butelį ir vieną „bronzinę atramą“ per kartą.

Dvejais metais jaunesnis Alfredas Paryžiuje elgėsi santūriau negu jo brolis Bertie. Jis buvo drovus, nepasitikintis savimi. Pirmasis karališkosios šeimos narys kolekcionavo pašto ženklus. Vienas Londono žurnalistas teigė, jog Alfredas parausdavo, jeigu kokia kurtizanė jam nusišypsodavo. Jis mieliau eidavo ramiai pavalgyti valgomajame, negu praleisdavo vakarą šokdamas.

Bertie, Alfredas ir Charelsas buvo ne vieninteliai triukšmingi anglai Paryžiuje.

Baigę Oksfordą ar Kembridžą, dauguma aristokratų keliavo į Europą, neva aplankyti didžiąsias katedras ir antikines vietas. Dažniausiai kelionės baigdavosi ilga viešnage Paryžiuje.

Niekas nežinojo, į ką jie įsiveldavo, nes tokių vietų kaip „Le Chabanais“ lankymas nebuvo įtrauktas į laiškus mamai. Profesorius Thomsonas aiškina: „Arba anglai buvo labai teisingi, arba labai gerai mokėjo slėpti savo iškrypimus.“

190 viešnamių viename mieste

Tai buvo kankanų kavinėse, vakarų operoje ir kelionių į viešnamius karietomis amžius.

1860 metais tokių įstaigų mieste buvo 190. 1878 metais skaičius sumažėjo iki 128. Galima teigti, jog princo laikais viešnamių buvo daugiau, taip pat ir merginų, kurių visų negalėjo aplankyti joks vyras.

Tarp samdomų merginų vyravo hierarchija. Princas nesidomėjo nelegaliomis prostitutėmis, kurios vaikščiojo gatvėmis be jokios apsaugos ir namų. Jis domėjosi „cocotte“ merginomis. Iš pažiūros šios merginos atrodė kaip dainininkės, šokėjos ar aktorės. Iš tikrųjų sceną jos naudojo skleisti savo kerams tarp turtingų gerbėjų. Jos galėjo užsisakyti kambarius netoliese esančiuose viešnamiuose, kad jų gerbėjai galėtų kaip reikiant atsidėkoti už šou.

Jei mergina buvo graži, protinga ir apsukri, ji galėjo tapti aukštos klasės prostitute „grande horizontale“ – turtingo ir įtakingo vyro meiluže ir gyventi apartamentuose su tarnais, bei turėti nuosavą karietą. Bertie padalino savo laiką tarp šių privačių apartamentų ir viešnamių.

Kai neeksperimentuodavo su savo kėde „Le Chabanais“, Bertie būdavo „Maison d'Or“ (Aukso namuose), kurių rūsiuose buvo laikoma 80000 butelių vyno, arba restorane „Cafe Anglais“. Šiame požeminiame restorane galima buvo užsisakyti šampano ir šokolado putėsių, bei šokti pagal pianino muziką.

Žymiausios Bertie meilužės

Viršuje, privačiuose kambariuose „cocotte“ priimdavo savo mėgstamiausius svečius. Bertie pasirinktas kambarys buvo „Le grand Seize“ (Didysis numeris 16), kuriame stovėjo raudonos sofos, o sienos buvo aksominės. Čia jis leisdavo naktis su Cora Pearl (tikrasis vardas Emma Crouch), kuri, pasak vieno iš jos meilužių, turėjo lankytojų knygelę, kuri buvo padalyta į keturis stulpelius.

Pirmajame buvo surašyti klientų vardai, dauguma iš jų buvo gerai žinomi. Antrajame stulpelyje buvo susitikimų datos, trečiajame užmokesčių sumos, o ketvirtajame komentarai apie kiekvieno kliento pajėgumą ir jų pomėgius, kurie ne visada buvo gražūs.

Cora Pearl.

Deja ši knygelė neišliko, todėl nežinoma kiek ji gaudavo iš Bertie. Žinoma tik tiek, jog ji taikė išimtį jo dovanoms – iš kitų imdavo tik pinigus. Yra pasakojama, jog jam nusiuntus retų orchidėjų puokštę, ji numetė jas ant kilimo ir ant jų sušoko jūrininkų šokį.

Jo mėgstamiausia dovana buvo dėžutė cukruotų kaštonų, suvyniota į 1000 frankų banknotą. Naktimis, kai Cora būdavo užimta, Bertie su merginomis laiką leisdavo „Cafe Anglais“.

Prancūzų žurnalistas Leo Taxilis, rašęs XIX amžiuje, apibūdino, kaip buvo pasirenkamos merginos: „Užeina rimtas klientas. Nei viena moteris jam nesisiūlo žodžiais; visos siunčia deginančius žvilgsnius jo pusėn, išsiriečia jaudinančiomis pozomis, šypsosi ir netgi raito savo liežuvius, taip siūlydamos tūkstantį būdų, kuriais gali pamaloninti klientą.“

Jos vilkėdavo plonus chalatus, permatomas sukneles arba nevilkėdavo nieko išskyrus kojines. Dailininkas Edgaras Degas 1870-aisiais nupiešė viešnamio merginas. Pastelės eskizuose jis jas vaizdavo dėvinčias šviesios oranžinės bei tamsiai mėlynos spalvos kojines.

Bertie nelabai domėjosi Paryžiaus kultūra. Jis dalyvavo Eifelio bokšto atidarymo ceremonijoje 1889 metais, bet kultūriniai renginiai jam atrodė nuobodūs. Žurnalistas, tapęs „Morning Star“ redaktoriumi, Justinas McCarthy rašė, jog Bertie labiau patinka „aukštasis menas“, ir jis yra laimingas leisdamas laiką „mažuose teatruose, kuriuose nuotaikingos blondinės atvirai demonstruoja savo grožybes“.

Viename iš tokių teatrų Bertie susidūrė su Hortense Schneider. Policijos duomenimis, Hortense į Paryžių atvyko be nieko, tik su „klumpių pora ir suknele padaryta iš drobės.“ Jai trūko pinigų, todėl juos užsidirbo kitaip.

Vienas Paryžiaus kritikas rašė: „Ji turėjo Rubenso kūną, laimėtojos šypseną ir flirtuojančias akis. Tai derinys, kuri galėjo tapti arkivyskupo prakeiksmu.“

Nėra jokių įrašų, jog ji bandė suvilioti arkivyskupą, bet tarp jos meilužių buvo Napoleonas III, Rusijos caras Aleksandras II, Bavarijos princas Ludwigas, Portugalijos karalius Luisas I, Austrijos imperatorius Josephas Fransas ir Velso princas Bertie.

1867-ųjų gegužės 15-tą Bertie nuvyko pasižiūrėti komiškos operetės „Didžioji kunigaikštienė Gerolstein“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko pati Hortense. Tada jai buvo virš 30, ir ji jau turėjo pravardę „le Passage des Princes“ („Princų pasažas“).

Bertie nerūpėjo, jog jis bus tik dar vienas princas ilgame Hortensijos sąraše. Pamatęs ir išgirdęs ją dainuojant „Didžiąją kunigaikštienę“, nusitempė ją į lovą.

Jų nuotykiai buvo gerai žinomi visame Paryžiuje, todėl Emilis Zola atvyko rašyti savo novelės „Nana“ apie skalbėjos dukrą, kuri tapo geriausia iš „grandes horizontales“. Novelės veikėją jis prilygino Hortensijai, ir jos meilužiu pavertė Škotijos princą kuris, be abejonės, yra Bertie.

Novelėje Bertie vaizduojamas gan neigiamai. Vienas iš Nanos konkurentų, pamatęs Škotijos princą, pratrūksta: „Viešpatie, kokia marmūzė!“ Vėliau Nana paskelbia, jog jos meilužis „gal būt yra princas, bet tuo pačiu ir šunsnukis.“

Romanas tarp Nanos ir Škotijos princo ilgai netrunka, taip pat kaip ir tarp Hortensos ir Bertie. Metų pabaigoje jis jau buvo su itale Giulia Beneni Barucci, kuri vadino save pirmuoju numeriu Paryžiuje.

Giulia sulaukė sėkmės, ir sulaukusi 30 buvo apgyvendinta dideliame name, Eliziejaus laukuose.

Sklando gandai, jog per pirmą susitikimą su princu ir jo broliu Alfredu ji maldavo atleisti, jog vėlavo 45 minutes, nes bandė užsidėti savo krinolino suknelę ir parodė, jog po sijonais jos užpakalis buvo visiškai nuogas.

Linksmybės baigėsi

Šios linksmybės Eliziejaus laukuose negalėjo ilgai tęstis. Bertie buvo vedęs Danijos princesę Alexandrą, kuri atsidavusiai auklėjo penkis vaikus. Kartais princas tai pamiršdavo. Bertie keliones į Paryžių sustabdė ne žmona.

1870 metų rugsėjo 1-ąją Sedano mūšyje Napoleonas III buvo nugalėtas Prūsijos kaizerio Wilhelmo I. Kartu su 92000 karių Napoleonas buvo paimtas į nelaisvę.

Tą rudenį Paryžių siaubė prūsų pajėgos. Maisto ir malkų stigo, šampano buvo neįmanoma įsigyti. 1871 metais Bertie grįžo į Londoną.

Jis ilgėjosi naktų „Le Chabanais“ viešnamyje, bet nors vienas žmogus džiaugėsi jo grįžimu iš baisiojo Paryžiaus. Karalienė Victoria ilgai manė, jog šis nuodėmingas miestas panašus į „Sodomą ir Gomorą“.

Bet ar galime ją kaltinti sužinoję, ką jos sūnus ten veikė?