Rusijos Rosvelas: ekspedicija į nso katastrofos vietą

Apie didžiulio NSO kritimą Tian Šanio kalnuose 1991 metais buvo rašoma labai mažai – gal dėl to, kad duomenų apie šį įvykį buvo labai mažai. Informacijos trūkumas gali būti susijęs ir su tuo, kad tuo metu byrėjo SSRS, todėl informacija apie skraidančias lėkštės nebuvo tokia svarbi..

Atsiradus iš tuštumos

Štai kokia buvo šių įvykių eiga. 1991 metų rugpjūčio 24 d. ryte 04:42 vietiniu laiku Mangyšlako pusiasalyje dislokuotos stoties radarai pastebėjo oro erdvėje labai didelį objektą. Ekrane jis atsirado staiga, tarsi iš tuštumos. Šio objekto ilgis buvo 600 m, skersmuo – 110 m. Jis skrido 6,6 km aukštyje virš Kaspijos jūros iš šiaurės vakarų 960 km/h greičiu. Objektas nereagavo į jokius iš žemės siunčiamus užklausimus.

Apie „ateivio“ pasirodymą nedelsiant buvo pranešta į priešlėktuvinės gynybos Kaspijos dalį. Buvo duotas įsakymas, du budintys naikintuvai MiG-29 pakilo perimti objektą, dar du lėktuvai pakilo iš kito aerodromo po to, kai buvo gautas pavojaus signalas. Pilotams buvo įsakyta – nutupdyti objektą aerodrome. Jeigu objektas neklausys nurodymų – atidengti ugnį ir jį sunaikinti.

Susitikimas su objektu įvyko tiksliai numatytu laiku 05:12. Lėktuvų pilotai jį galėjo matyti pro kabinos langus ir radarų ekranuose. Objektas atrodė kaip didžiulis dirižablis be jokių išsikišusių detalių, tik priekinėje dalyje buvo du apvalūs iliuminatoriai, kurių skersmuo sudarė šeštadalį objekto aukščio.

„Dirižablio“ perėmimo operacija truko žymiai trumpiau, nei tikėjosi lakūnai. Pabandžius atidengti ugnį į objektą, atsisakė visų naikintuvų ginkluotės sistemos, o priartėjus prie objekto iki 500-600 m varikliai imdavo veikti su pertrūkiais. Pats objektas staiga labai padidino greitį – per minutę jo greitis padidėjo iki 6800 km/h.

05:27 Isyk Kulio ežero rajone NSO išnyko iš matomumo zonos ir dingo iš radarų ekranų.

Egipto piramidės aukščio „dirižablis“

Tačiau visa tai tik istorijos apie „Rusijos Rosvelą“, kaip ji buvo pavadinta vakaruose, pradžia. 1991 metų rugsėjo pabaigoje Kirgizijos sostinės Biškeko gyventojus pasiekė gandai, kad kalnuose į rytus nuo Prževalsko miesto (dabar – Karakolis), Saitan Mazaro tarpeklyje sudužo didelis NSO. Į katastrofos vietą nedelsiant išvyko grupė vietinių entuziastų, kuriems vadovavo žinomas ufologas E.Bačiūrinas. Tačiau paskubomis surinktai ekspedicijai dėl blogų oro sąlygų, gilaus sniego ir sunkumų keliaujant kalnuose teko pasukti atgal.

Panašiai tuo pačiu metu, kai ekspedicija grįžo atgal, į katastrofos vietą buvo pasiųstas malūnsparnis, kuris turėjo nustatyti tikslią NSO kritimo vietą, tačiau dėl nežinomų priežasčių malūnsparnis nukrito kalnuose, žuvo visas ekipažas.

Pranešimai apie sudužusį NSO sukėlė susidomėjimą Almatoje. Skirtingai nei Biškeko ufologai, almatiečiai pasirengė žygiui kaip reikiant. Ekspedicijai vadovavo patyręs lakūnas, atsargos pulkininkas Nikolajus Svečkovas. Jis surinko komandą ne tik iš įvairių sričių specialistų, bet tai buvo gero fizinio ir psichologinio pasiruošimo žmonės, turintys alpinizmo įgūdžių, išlaikę testus savitarpio bendradarbiavimui ir elgsenai ekstremaliose sąlygose. Grupė buvo apsirūpinusi įvairia aparatūrą, vaizdo ir foto kameromis. Kazachstano valdžia entuziastams suteikė du malūnsparnius.

1992 metų birželio 12 dieną N.Svečkovo ekspedicija buvo nugabenta į numanomą katastrofos vietą. Kadangi oras subjuro, malūnsparniams teko leistis toliau nuo šios vietos, kalnagūbrio papėdėje. Nusileidimo vietoje buvo įrengta bazinė stovykla. Saitan Mazaro tarpeklis, kuris tarp vietinių gyventojų turėjo blogą šlovę (iš čia ir kilo pavadinimas, kuris verčiamas kaip „Velnio kapas“), buvo už keturių kilometrų, kitoje kalnų pusėje. Kitą rytą, nelaukdami kol pasitaisys oras, paieškos būrys ėmė kilti į kalną.

Vos tik pasiekė keterą, objektą pamatė iš karto. Netgi daugiau nei iš kilometro atstumo didžiulis, į dvi dalis suskilęs kosminis laivas padarė sukrečiantį įspūdį. Jo aukštis buvo ne žemesnis nei Cheopso piramidė, o užapvalinti plieno pilkumo šonai blizgėjo rūke. Kuo arčiau tyrinėtojai artėjo prie paslaptingo objekto, tuo didesnį diskomfortą jautė – vieni žmonės juto nerimą, kiti – baimę, treti – galvos skausmą, pykinimą ar paprasčiausiai silpnumą.

Likus maždaug 800 m iki NSO visų žmonių plaukai „pasistojo“, o prietaisai užregistravo didžiulį statinį krūvį. Labai keistai elgėsi magnetometrai, kurių parodymai rodė, jog praktiškai nėra jokio magnetinio lauko. Taip pat 800, 600 ir 400 metrų atstumu nuo NSO paimti uolienų pavyzdžiai buvo visiškai išmagnetinti. Tyrinėtojai pasitarė ir nutarė arčiau nesiartinti prie objekto. Visų elektroninių laikrodžių ekranuose buvo rodomi nuliai. Šeši mechaniniai laikrodžiai rodė visiškai skirtingą laiką. Grįžus į bazę pastebėta, kad vaizdo juostos tuščios, o foto juostelės – apšviestos.

Akis į akį su ateiviu

Ekspedicijos dalyviai iškėlė klausimą – kas čia atsitiko? Tikriausiai, dideliu greičiu skridęs objektas apatine fiuzeliažo dalimi užkliuvo už uolos. Po smūgio jis ėmė čiuožti horizontalia kalnų platforma, paskui save palikdamas gilų pėdsaką. Sprogimas įvyko centrinės kosminio laivo dalies viduje – tai rodo pažeidimų pobūdis. Ateivių laivas suskilo į dvi beveik vienodas dalis. Laivo viduje buvo matomi keletas denių ir atraminės konstrukcijos.

Tyrinėtojai turėjo du radiacinės apsaugos hermetiškus kostiumus, aprūpintus šalmais ir balionais su oro atsargomis. Buvo nuspręsta į ateivių laivą pasiųsti žmonės, kurie turėjo patirties dirbti su tokiais kostiumais. Jie turėjo patekti į vieną sudužusio NSO pusę ir patikrinti ar laive yra ekipažas, kuriam, gal būt, reikalinga pagalba. Situaciją apsunkino tai, kad nebeveikė racija. Drąsuoliai, kurie atsidurs NSO viduje, neturės jokio ryšio su kitais pagrindinės grupės nariais. Tačiau buvo nuspręsta rizikuoti.

Atrodo, kad apsauginiai kostiumai nebuvo pakankamai patikimi, nes abu tyrinėtojai gavo mirtiną radiacijos dozę. Vienas jų mirė po trijų mėnesių, o kitas – Aleksejus Romanovskis – nugyveno dar penkerius metus ir mirė Maskvoje, būdamas 30 metų amžiaus. Jis buvo pasirašęs pasižadėjimą tylėti ir niekam nepasakoti to, ką matė NSO viduje, tačiau prieš mirtį vienam Maskvos ufologui dar suspėjo papasakoti, ką matė ateivių laive.

Aleksejus papasakojo: „Mes įėjome į dešinę pusę, nes joje tarp sprogimo sudarkytų konstrukcijų buvo matomas praėjimas. Koridoriuje buvo šviesu, nors šviesos šaltinio nebuvo niekur matyti. Atrodo, kad šviesa sklinda nuo visų supančių paviršių. Mums pasitaikė kelios atšakos, vedančios aukštyn, tačiau mes nusprendėme niekur nesukti. Koridoriumi nuėjome iki laivo galo ir atsidūrėme ovalo formos patalpoje. Joje visas sienas ir lubas dengė lenkti įvairaus skersmens vamzdžiai ir įvairių konstrukcijų ritės.

Kėdėje priešais prietaisą, panašų į kamuolį, sėdėjo pilotas. Jis atrodė kaip žmogus, tik labai aukštas. Jis buvo apsirengęs tamsiai pilkos spalvos prie kūno prigludusiu kostiumu, o ant galvos buvo kaukė, panaši į dujokaukę. Jis sėdėjo šonu į mus. Kai mes ėmėme prie jo artėti, ateivis pasuko galvą į mūsų pusę. Mane apėmė siaubas. Mano draugas suklupo, aš jį pačiupau ir ištempiau į koridorių“.

Paslapties uždanga

Per keletą metų ufologai surinko visą įmanomą informaciją apie šį NSO. Entuziastai rinko pinigus kitoms ekspedicijoms, siuntė prašymus atlikti iš kosmoso Saitan Mazaro tarpeklio fotografavimą. Tačiau Rusijos ir Kazachstano valdžia arba tylėjo, arba formaliai atsirašinėjo, arba sąmoningai trukdė tyrinėtojų veiklai.

Pagaliau tik 1998 metais nauja ekspedicija, kuriai vadovavo ufologas iš Maskvos Nikolajus Subotinas, gavo leidimą vykti į kalnus. Grupė turėjo vieną malūnsparnį, kurį labai sunkiai pavyko išsinuomoti iš privačios kompanijos. Į katastrofos vietą ekspedicija atvyko rugpjūčio 23 dieną. Tačiau NSO nebuvo! Tyrinėtojai aptiko 20 m gylio duobę, kuri susidarė nuo sprogimo, daugiau nieko. Susidarė įspūdis, kad kažkas labai kruopščiai viską išlygino ir užvertė, taip panaikinant 1991 metų katastrofos pėdsakus.

Prietaisai nefiksavo jokių anomalijų, apie kurias pranešė ankstesnė ekspedicija. Subotinas iš

malūnsparnio apžiūrėjo apylinkes. Šalia tarpeklio esančioje aukštumoje buvo pastebėtos keistos linijos, kurios priminė nusileidimo juostas aerodromuose. Šių juostų pabaigoje buvo lygios 20-25 m skersmens aikštelės, kuriose galėjo nusileisti malūnsparniai. Visiškai galimas dalykas, kad katastrofos vietoje pabuvojo kariškiai ir išgabeno NSO nuolaužas, neužmiršdami panaikinti jo buvimo pėdsakus.

Taip N.Subotino ekspedicijai nieko nepavyko išsiaiškinti. Nebuvo nei ateivių laivo liekanų, nei aiškių jo kritimo pėdsakų. Taip pat nieko nepadėjo pokalbiai su šiame rajone skraidžiusiais lėktuvų ir malūnsparnių pilotais. Šiek tiek informacijos pavyko sužinoti tik iš vietinių gyventojų.

Pasirodo, kad nuo 1992 iki 1996 metų šiame rajone buvo jaučiamas didelis pagyvėjimas – skraidė malūnsparniai, važinėjo sunkvežimiai… Panašu, kad kaip ir Rosvelo atveju, buvusioje SSRS irgi daroma viskas, kad būtų suabejota informacija apie katastrofas patiriančius ateivių kosminius laivus. O tuo metu kažkur slaptose laboratorijoje vykdomi eksperimentai…