Stalino ir Hitlerio slaptas sandėris

Kiekvienas vaikas Lietuvoje žino, ką mums reiškia rugpjūčio 23-ioji; kiekvienas žino, kas nutiko, praslinkus beveik metams po šios datos; ir iki šios dienos mes visi kenčiame nuo diktatorių pakto padarinių. Lietuvos likimas tą dieną buvo nulemtas daugeliui metų, jos savarankiškumas praktiškai buvo panaikintas. Rugpjūčio 23-ioji yra „ypatinga“ diena, ir neatsitiktinai tą dieną 1987-aisiais minia susirinko prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, o lygiai po dvejų metų gyva žmonių grandinė nusidriekė per visas tris Baltijos respublikas. Visi lietuviai vieningai pritaria J. Marcinkevičiaus žodžiams, pasakytiems 1988 m. rugpjūčio 23-iąją, kad „paktas – bjaurus tarptautinio banditizmo dokumentas“, ir susivienijo politinėje kovoje prieš šią neteisybę. Tačiau į esminį istorinį klausimą – kaip tai galėjo atsitikti? – lieka neatsakyta. Kaip tarp dviejų mirtinų priešų galėjo būti sudarytas sandėris

(nors ir neilgai trukęs)? 1939-ųjų paktas visoms kitoms šalims, ne tik baltams, buvo netikėtas kaip griaustinis iš giedro dangaus. Tad sugrįžkime į netolimą praeitį ir panagrinėkime jo ilgą priešistorę. Tai nebuvo būtent pirmasis velnių paktas. Jis turėjo ganėtinai senus pirmtakus.
    Vokiečiai ir rusai po karų prieš Napoleoną beveik visais atžvilgiais faktiškai vėl suartėjo. Abiejų imperijų valdovams – tiek prūsų (vėliau vokiečių), tiek ir rusų – mažai rūpėjo demokratija, jie vykdė „kietos rankos“ politiką. Tačiau ilgą laiką jų interesai nesikirto – sumanios vokiečių kanclerio Bismarko politikos dėka. Nuo 1890-ųjų, pradėjus valdyti Vilhelmui II, vaizdas pasikeitė. Jaunasis vokiečių imperatorius sudaužė daug politinio porceliano, tuo tik pastūmėdamas Rusiją į Prancūzijos (mirtino Vokietijos priešo!) ir Anglijos glėbį. Tokiu būdu šimtmečio pradžioje Vokietija atsidūrė apsuptyje keistos sąjunginės sistemos, sudarytos iš demokratinių (Anglijos ir Prancūzijos) ir reakcionieriškų (Rusijos) valstybių – dirva Pirmajam pasauliniam karui buvo paruošta.
    Susikirtus interesams Balkanuose (Rusijai stojus slaviškųjų serbų, Vokietijai – austrų pusėn), prasidėjo didysis karas – labiau norom nei nenorom. Vakarų fronte Vokietija bandė pasiekti greitą pergalę prieš Prancūziją, kas nepavyko, ir įsivėlė į nesibaigiančias alinančias apkasų grumtynes Šiaurės Prancūzijoje. Vokiečiams laimėjus prie Tanenbergo, jie vos per plauką išvengė katastrofos – rusų prasilaužimo per visą fronto liniją. 1915 m. vokiečiams netgi pavyko užimti didelę dalį Lenkijos ir Lietuvos. Tačiau tuo beveik ir baigėsi visos jų karinės akcijos.
    Kavalerijos bei atvirų mūšių laukuose laikai buvo praėję, prasidėjo naujas ginklų bei technologijų karas (apsauginiai apkasai, įtvirtinimai, galinga artilerija, tankai, dujos). Per vieną dieną žūdavo tiek kareivių, kiek anksčiau per ištisus karus. Ir dar kai kas naujo buvo šiame pasauliniame kare: karo tikslai buvo labai dideli. Jei anksčiau buvo kariaujama dažniausiai „tik“ dėl daugiau žemių ar valdžios, tai šios kampanijos metu priešininkas turėjo būti daugiau ar mažiau eliminuotas. Jei anksčiau karas buvo panašus lyg ir į sportines rungtynes tarp klubų narių, tai per šį kraujo praliejimą keli žaidėjai iškart turėjo būti išbraukti iš narių sąrašo.
    Kai paaiškėjo, kad karas ne taip greit laimimas, vokiečiai pradėjo vykdyti Rusijos eliminavimą. Nes, kaip jau buvo pasakyta, nebuvo siekiama kažkokios status quo taikos ar kažkokio lygiateisio susitarimo senuoju stiliumi, jau tada (kai Hitleris dar net nebuvo valdžioje) buvo siekiama totalios pergalės. Tiesą sakant, didžioji imperija Rytuose nebūtinai turėjo būti sunaikinta (tai buvo tik Hitlerio siekis), tačiau kaip valdžios jėgos faktorius ir didžioji valstybė ji turėjo būti visiškai eliminuota. Tam tikslui pasiekti vokiečių kariškiai bei politikai galvojo apie gausybės Rusijos imperijos tautų sukilimus. Pastarieji turėjo prisidėti prie Petrogrado žlugimo, tokiu būdu siekiant imperiją sugriauti iš vidaus. O nugalėjus Rusiją, galėtų būti parklupdyta ir Prancūzija (ir Anglija).
    Jau vien šis planas buvo visiškai naujo pobūdžio, nes caro soste sėdėjo artimas vokiečių kaizerio giminaitis, Vilhelmo pusbrolis „Nikis“. Tiesą sakant, rusų valdovai buvo vokiečių monarchų bendraminčiai, ideologiškai „viena širdis ir siela“. Bet aristokratiškųjų sentimentų laikai buvo praėję. Vokiečių manija buvo „pirmoji vieta pasaulyje“ – ir šiose varžybose visos priemonės pateisinamos.
    Kaip įveikti Rusiją, nuversti jos vyriausybę ir paralyžiuoti jos karinę jėgą? Tai buvo 1915–1917 m. Vokietijos problema. Sprendimas buvo pirmasis velnių paktas. Ir ką gi pasitelkė vokiečiai sau į pagalbininkus? Ogi rusų bolševikų vadą Vladimirą Iljičių Uljanovą, vadinamą Leninu. 1914 m. austrai jį išvarė iš Krokuvos, tuomet jis įsikūrė Ciūriche. Tais pačiais metais vokiečiai atkreipė dėmesį į šį keistą tipą. Ne todėl, kad jis jiems buvo simpatiškas, – priešingai. Socialdemokratų, marksistų ir visų kairiųjų vokiečių valdžia nekentė kaip maro. Leninas tiko jai tik dėl to, kad jis vienintelis su savo bolševikais buvo bekompromisiškai prieš karą. „Taikos, žemės ir duonos!“ – toks buvo jo devizas. Visos kitos kairiosios rusų partijos, socialrevoliucionieriai ir menševikai susitelkė į vieningą patriotinį sąjūdį ir pasisakė už karą prieš Vokietiją.
    Bet Leninas nemąstė tokiu nacionaliniu-patriotiniu kategorijų lygmeniu. Jo tikslas buvo pasaulinė revoliucija. Pasaulinis karas turėjo tik padėti proletariatui (arba tiksliau – proletariato diktatūrai) perimti valdžią pasauliniu mastu. Visa kita, kaip ir pergalė prieš Vokietiją, jam nereiškė nieko. Taigi artimiausi Lenino siekiai buvo tokie pat kaip ir vokiečių: revoliucinė vyriausybė ir greita taika. Tačiau tolesnieji tikslai skyrėsi kaip du pasaulio poliai: viena pusė siekė komunistinės pasaulinės revoliucijos, kita – imperijos įsiviešpatavimo. Abi pusės buvo pasiruošusios savo mirtiną ideologinį priešą panaudoti savo tikslams – ir abi manė turinčios geresnes kortas.
    1917 m. kovą caras tikrai buvo nuverstas nuo sosto, bet naujoji demokratinė Rusijos vyriausybė tęsė karą. Tada pagaliau ir atėjo laikas, kai revoliucionieriui Leninui reikėjo padėti „daryti“ savo sukilimą. Leninas ilgai dvejojo, ar susidėti su vokiečiais. Jis, aišku, gerai suprato, kad gali būti palaikytas vokiečių šnipu. Bet Leninas buvo intelektualus realistas, siekiantis tikslo. Jis žinojo: dabar arba niekada! Arba aš ištrūksiu iš tos sumautos šveicariškos skylės, arba prarasiu revoliucijos šansą. Vokiečiai vertino šį Lenino pasiryžimą, bet, aišku, laikė jį ir naiviu („su pasauline revoliucija Vokietijoje mes jau kaip nors susitvarkysim“).
    Pagaliau 1917-ųjų balandžio 9 d. garsusis užplombuotas traukinys su Leninu ir tuzinu jo bendraminčių per Vokietiją, Švediją ir Suomiją patraukė Rusijos link. Leninas „padarė“ ten savo revoliuciją, tai tikrai buvo jo revoliucija, bet be vokiečių (ir jų pinigų!) ji niekad nebūtų įvykusi.
    Bet tai dar ne viskas: vokiečiai ne tik parėmė ir padėjo realizuoti 1917-ųjų lapkričio bolševikų perversmą, jie išgelbėjo Leniną ir komandą nuo žlugimo 1918-ųjų vasarą. Nes tuomet nuotaikos šalyje po Bresto taikos (1918 03 03) pasikeitė. Ši priverstinė taika su vokiečiais faktiškai buvo ne kas kita kaip Rusijos kapituliacija. Nugalėtojai atsiplėšė sau didžiulius Rusijos imperijos gabalus. Taika – taip, bet tokios taikos nenorėjo ir nesitikėjo net patys bolševikai. Tuomet prieš juos sukilo iškart visi: baltieji generolai, menševikai, netgi socialrevoliucionieriai, po to į pakrantes išsilaipino britai, amerikiečiai, prancūzai ir japonai... Raudoniesiems pasidarė visai striuka, juolab kad jų armija dar tik buvo pradėta formuoti.
    Dabar daug bolševikų norėjo karo prieš vokiečių okupantus, kurie jau būrėsi Petrogrado prieigose. Bet Leninas žinojo, kad tuomet būtų buvęs galas partijai, – ji vėl būtų tapusi normalia kairiąja jėga. Susitarimas su vokiečiais buvo gyvybiškai svarbus – kitaip viskam būtų atėjęs galas. Leninas gavo lemiamą balsų daugumą politbiure ir pasirašė su Vokietijos reichu dar blogesnę ir nepalankesnę taikos sutartį. „Partneriai“ buvo valdingieji vokiečiai, kurių apetitas valgant vis kilo. Dabar jie savęs klausė tik vieno: kaip mums sutriuškinti Rusiją – su bolševikais ar be jų? Jie pasirinko pirmąjį variantą, tokiu būdu išgelbėdami komunistams galvas. Tai, kad po poros mėnesių jie pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, o bolševikai laimėjo pilietinį karą, yra tik istorijos ironija.
    1918-ųjų lapkritį žlugo Vokietijos kaizerio reichas. Įvyko trumpa buržuazinė demokratinė revoliucija. Didžioji proletariato revoliucija čia taip ir nekilo, nes jau buvo paskelbta taika. Jei ir Rusijoje 1917-ųjų kovą revoliucionieriai būtų paskelbę taiką, fortūna būtų nusigręžusi nuo bolševikų. Be to, vokiečiai neturėjo įžūlių bolševikų ir valdžios siekiančio Lenino. Taigi iš pasaulinės revoliucijos įvyko tik šnipštas – tai buvo didelis netikėtumas Sovietų Rusijai. Kai pastaroji 1920 m. atsipeikėjo po pilietinio karo košmaro, ji pasirodė besanti vienintelė komunistinė valstybė pasaulyje – o juk jų revoliucija turėjo būti tik preliudija pasaulinės. Atsilikusioje Rusijoje, kur komunizmas iš marksistinių pozicijų buvo neįmanomas, jis sėkmingai skynėsi sau kelią; aukštą pramonės lygį pasiekusioje Vokietijoje, kur jis turėjo pirmiausiai įsitvirtinti, jo siekimas pasireiškė tik lokalinių sambrūzdžių pavidalu.

Pokario metų santykiai tarp demokratinių Vokietijos ir Rusijos respublikų buvo gana šalti. Galiausiai Vokietijoje į komunistus buvo pažvelgta kaip į valstybės priešus, ir jų revoliuciniai siekiai užgniaužti. Tačiau neįtikėtinai greitai vėl buvo susieita, kadangi strateginė abiejų šalių padėtis buvo panaši: Vokietija buvo viena – kaip karo pralaimėtoja ji buvo priversta pasirašyti Versalio sutartį itin nepalankiomis sąlygomis, smarkiai pažeminta ir padaryta vienintele kaltininke, žemių praradimas ir skaudžios reparacijos slėgė šalį; sovietinė Rusija irgi buvo viena – komunistinė valstybė buvo priešstatyta vieningam kapitalistiniam blokui. Motyvai ir tikslai buvo gan skirtingi: Vokietija norėjo pralaužti izoliaciją ir kaip nors išsivaduoti iš Versalio diktato; o Rusijai, norint atstatyti nualintą šalį, skubiai reikėjo ekonominės pagalbos, be to, ji siekė dar ir valstybinio pripažinimo.
    Susidarius tokiam politiniam fonui, 1922 m. Genujos konferencijoje netikėtai prieita prie vokiečių–rusų sandėrio. Pirmą kartą visos Europos šalys susėdo prie derybų stalo, net vokiečiai ir rusai. Buvo kalbama apie Europos atkūrimą. Rusai vylėsi, kad bus pripažinti, nubrauktos caro skolos ir kad gaus kreditų. Vakarai pamatė, kad jie nebegali jėga įveikti bolševikų, tad buvo mėginta „draugiškai“ apsikabinti: Rusijoje turėjo būti atkurta ekonomika – su Vakarų pinigais ir koncernais (komunizmui tokiu atveju vargu ar būtų likę vietos).
    Rusija bijojo tapti kapitalistinio pasaulio šeimos nare. Mieliau jau ji sutiko „draugauti“ su silpniausia ir labiausiai pažeminta kapitalistine šalimi – Vokietija. Atokiau nuo konferencijos vietos, Rapale, slapta buvo pasirašyta sovietų–vokiečių sutartis, ir Sovietų Rusija pirmąkart buvo pripažinta. Be to, rusai susilaukė ir vokiečių ekonominės pagalbos: pramonės ir kapitalo. Vokiečiai labiausiai buvo suinteresuoti tuo, kad buvo galima apeiti Versalio sutarties sąlygas. Pagal šią sutartį Vokietijai buvo draudžiama turėti sunkiąją ginkluotę, bet, Rusijos toliuose, sovietams remiant, buvo galima ją gaminti, išbandyti, tobulinti ir ir ir – viskas, – žinoma, visiškai slaptai. Vėlgi paradoksali situacija: reichsvere dominavo konservatoriai, aristokratai ir reakcionieriai – ir šie leidosi padedami bolševikų! Ir atvirkščiai: vokiečių karininkai ir kariniai ekspertai ugdė jaunuosius Raudonosios Armijos kadrus, kai dar 1919– 1920 m. buvo šaudomi vokiečių komunistai. Žvelgiant iš 1941-ųjų pozicijos, išeitų, kad 1922–1933 m. būsimieji priešininkai ruošė vienas kito kariuomenę.

1933-iųjų pradžioje Hitleris su savo naciais atėjo į valdžią, o SSRS Stalinas jau keletą metų tvirtai sėdėjo balne. Bendradarbiavimą su sovietais bolševikų priešas baigė gan greit. Galų gale jo pagrindinis tikslas buvo „gyvybinės erdvės Rytuose“ sudarymas germanų arijų rasei. Be to, jam labiausiai rūpėjo sunaikinti žydus ir bolševikus (tarp vienų ir kitų Hitleris nematė didesnio skirtumo). Tuo, kad Hitleris iš tikro to siekė, tiesą sakant, niekas negalėjo abejoti – svarbiausioje savo knygoje „Mano kova“ jis aiškiai (nors ir nedetalizuodamas) išdėstė šį savo planą.
    Taigi vokiečių puolimas buvo numatytas jau iš anksto, tačiau 1933 m. Hitleris tam dar buvo visiškai nepasiruošęs. Tiesa, nors reichsveras jau ir galėjo šiek tiek „pasitreniruoti“, trūko galingos ginkluotės, todėl pirmasis Hitlerio tikslas buvo apginkluoti negausią vokiečių kariuomenę iki tokio lygio, kad ji būtų pajėgi pulti. Tai prieštaravo Versalio sutarčiai, kurią Hitleris nūnai pradėjo atvirai pažeidinėti. Tačiau Anglija ir Prancūzija nenorėjo rizikuoti nauju karu su tokiu diktatorium. Į nelegalų ginklavimąsi buvo žiūrima pro pirštus, nes tikrieji grėsmės mastai įvertinti tik 1939-ųjų pradžioje.
    Kitas Hitlerio siekis buvo susigrąžinti visus vokiečius „namo į reichą“. Dešimt milijonų austrų, senųjų klaipėdiškių ir sudetų vokiečių turėjo sustiprinti puolimo potencialą. Iš šalies žiūrint, visos šios 1938–1939 m. akcijos (1938 m. Austrijos prijungimas, Sudetų ir 1939 m. Klaipėdos krašto užėmimas) atrodė kaip nuosekliai vykdoma tautinė ir liaudiška politika, kuri susilaukė palyginti plataus tarptautinio pritarimo ar bent jau supratimo.
    Trečiasis Hitlerio siekis: norint užpulti SSRS, pirmiausiai reikėjo priartėti prie jos geografiškai. Tarp šių dviejų monstrų stovėjo Lenkija, todėl 1938–1939-ųjų žiemą Hitleris pasiūlė jos vadovybei sandėrį: jūs leidžiate mums žygiuoti iki Sovietų sienos, kariaujate kartu su mumis ir už tai gaunate didelį gabalą Ukrainos. Čekijos dalybose lenkai dar su malonumu dalyvavo, bet vokiečių armija Lenkijoje – to išdidiesiems slavams jau buvo per daug. Vokietijos pasiūlymas buvo atmestas ir Hitleris žaibiškai perėjo į konfrontaciją: jei jūs, lenkai, nenorite padėti mums sudoroti rusų lokio, tai mes jus suvalgysime priešpiečiams!
    1939-ųjų pavasarį nuspręsta paskelbti karą prieš Lenkiją. Šiuo klausimu Hitlerį palaikė visa Vokietija, kai dalis teritorijos po Pirmojo pasaulinio atiteko Lenkijai, su tuo negalėjo susitaikyti nė vienas vokietis, netgi socialdemokratai. Hitleris vėl galėjo pateisinti šį karą, prisidengdamas nacionaliniais interesais.
    Vokiečiai rėmė Hitlerį, užtat dabar anglai buvo prieš jį. Fiureriui okupavus Čekoslovakiją 1939 m. kovą, jie sunerimo: Hitleris turi būti sustabdytas! Anglija ir Prancūzija buvo Lenkijos sąjungininkės, tad Vokietijai grėsė karas su Vakarais. Karas su Lenkija ir su Vakarais – to 1939-aisiais vermachtui buvo per daug. Taigi Hitleriui reikėjo užnugario ir jis bet kokiu būdu turėjo sutrukdyti sovietų bendradarbiavimui su Vakarais. Jeigu jam pavyktų susitarti su Stalinu, Anglija ir Prancūzija nerizikuotų skelbti karo – tokia buvo vokiečių logika.
    Stalinas šiuo požiūriu buvo toks pat jėgos politikas kaip ir Hitleris. Vakarai siekė jo palankumo, bet sovietų diktatorius buvo nekvailas: sąjunga su Anglija ir Prancūzija būtų įvėlusi jį į karą su vokiečiais, o rimtesniam karui Stalino armija dar nebuvo pakankamai gerai pasiruošusi. Pagaliau Raudonoji Armija po ketvirtajame dešimtmetyje vykusių baisiųjų „valymų“ karininkų korpuse buvo labai nusilpusi (gėdingas karas prieš Suomiją 1940-aisiais paliudijo sovietų silpnumą). Stalinas norėjo dar porą metų ramiai ginkluotis, o tada būtų galima pažiūrėti, ką čia nuveikus su tokia karine mašina...
    Pagaliau 1939-ųjų vasarą buvo susitarta, kadangi vokiečiai pakišo sovietams gardų masalą dėdamiesi labai dosnūs: jūs, sovietai, galite pasiimti didžiąją dalį Rytų Europos, mes norime tik Lenkijos – jei tik paliksite mus ramybėje ir nesusidėsite su anglais ir prancūzais! Aišku, taip sakydamas, Hitleris galvojo: vis tiek šias žemes mes greit atsiimsime.
    Abi pusės susėdo prie stalo ir labai greit susitarė, kaip ir 1917-aisiais pirmojo velnių sandėrio metu, kai kiekvienas manė galiausiai paimsiąs viršų. Apsirikti teko abiem: Stalinas tikėjosi sunkaus ir nuostolingo Vokietijos karo Vakaruose, kuris taip išsekinsiąs Hitlerį, kad šis nebepajėgsiąs pulti jo Rytuose. Hitleris visgi persirito su savo „žaibišku karu“ per Vakarų Europą ir jau nuo 1940-ųjų pabaigos intensyviai ruošėsi SSRS puolimui. Be kita ko, Stalinas nesitikėjo tokio ankstyvo puolimo ir šaltakraujiško pakto sulaužymo iš Hitlerio pusės – kai 1941-ųjų birželį pirmosios vokiečių divizijos įsiveržė į šalį, jis vis dar tuo nenorėjo patikėti.
    Hitleris vis dėlto smarkiai „apsiskaičiavo“ – nepaisant savo politinio sumanumo. 1940 m. Vakarų fronte kaip priešininką jis eliminavo tik Prancūziją, bet ne Angliją. O horizonte jau švietėsi ir galingoji priešininkė Amerika. Karą prieš sovietus jis norėjo ir, matyt, turėjo pradėti nedelsiant, nes po poros metų Stalinas galėjo būti per stiprus. Bet Hitleris manė pajėgsiąs ir Rytų fronte surengti savo pergalingą „žaibišką karą“, kad po to visas jėgas galėtų mesti prieš Angliją ir JAV. Iš to, žinoma, nieko neišėjo: vokiečiai iki ausų įklimpo rusų sniege ir purve. Net jei jie ir būtų 1941-ųjų pabaigoje užėmę Maskvą, sovietų kontrpuolimas vis viena būtų įvykęs. Tokios milžiniškos imperijos kaip SSRS buvo neįmanoma paimti per keletą savaičių kaip Prancūzijos (čia pasirodė ideologinė Hitlerio trumparegystė: jis laikė bolševikus tokiais „žydiškai apsikrėtusiais“ ir išsigimusiais, taigi daugiau ar mažiau nepajėgiais kariauti, kad Rusija turėjo sugriūti kaip kortų namelis). Netrukus Hitleris užsikorė sau ant sprando daugiafrontį karą (iš pradžių Šiaurės Afrikoje, paskui Italijoje ir Prancūzijoje), kurį jis galiausiai turėjo pralaimėti.

Kaip būtų pasisukęs istorijos ratas, jei ne Hitlerio–Stalino paktas? Kaip būtų susiklostęs Lietuvos likimas? Bet koks atsakymas, žinoma, būtų labai spekuliatyvus, tačiau štai ko buvo galima tikėtis: Hitleris, matyt, ir vienas būtų pradėjęs karą prieš Lenkiją (jeigu Stalinas nebūtų tapęs tvirtu Vakarų sąjungininku) ir Stalinui už jo nesikišimą vis tiek būtų perleidęs didelius Rytų Europos plotus. Tačiau Hitleris vargu ar būtų išdrįsęs pulti SSRS, nes privalėjo tikėtis Stalino akylumo. Po kelerių metų vokiečių šansai užpulti Rusiją būtų buvę lygūs nuliui, nes Stalinas per tą laiką būtų tiesiog per daug sustiprėjęs. Būtų susidariusi pato (1 Šachm.) situacija – Europa nacių ir sovietų rankose. Tokia situacija būtų galėjusi užsitęsti metų metus ar dešimtmečius, nes amerikiečiai ir anglai nebūtų turėję galimybių pulti. Šiuo atveju paktas galbūt turėjo ilgalaikį „privalumą“: Hitleriui jis suteikė paskutinę motyvaciją pulti SSRS, ko padariniai – nacistinės Vokietijos žlugimas; Vakarų sąjungininkai galėjo prasilaužti Europoje, tokiu būdu išlaisvinę mažiausiai pusę kontinento. Lietuva prievarta pateko į totalitarinio režimo gniaužtus – nepriklausomai nuo to, ar būtų buvęs pasirašytas Hitlerio–Stalino paktas, ar ne. Galimas daiktas, kad ji ir be jo vis dar būtų buvusi po diktatorių jungu.