Sūnus nori būsto: kaip teisingai reaguoti tėvams?

Šeimos santykiai gali tapti sudėtingi, kai vaikai pasiekia suaugusiųjų amžių. Auginant Karolį, stengėmės suteikti jam viską, ko tik galėjome, tačiau kai jis pareiškė norą gyventi atskirai, pasirodė, kad tai reiškia ne tik savarankiškumą, bet ir dideles finansines ambicijas. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip reaguoti, kai suaugęs vaikas prašo tėvų paramos, ir kaip rasti balansą tarp meilės ir atsakomybės.

Man 50 metų, vyras 5 metais vyresnis. Gyvename draugiškai ir darniai. Užauginome sūnų Karolį, kuriam neseniai sukako 23. Neseniai mūsų sūnelis pareiškė, kad nori gyventi atskirai.

Mes nieko prieš, vaikinas jau suaugęs, laikas kurti savo buitį.

Tik štai Karolis nusprendė tuo užsiimti išskirtinai mūsų sąskaita. Jis nenori nė girdėti apie nuomojamą butą. Vietoje to siūlo nupirkti jam nuosavą butą.

Mes niekada neuždirbome milijonų, tačiau visada gyvenome pagal pajamas. Karolis buvo pamaitintas, gerai aprengtas, nešiojo tik firminius drabužius.

Kišenpinigių visada turėjo, įvairiems būreliams ir papildomiems užsiėmimams lėšų niekada negailėjome. Su mūsų pagalba jis ir į universitetą įstojo – ruošėsi su geriausiais repetitoriais.

Mes turime 2 kambarių butą. Sūnus nuo vaikystės turėjo atskirą kambarį, kuriame puikiai leido laiką. Prie jo niekas niekada nelindo :nori – draugų atsivesk, nori – merginą. Remontu ir šio kambario įrengimu jis irgi užsiėmė pats su nedidele tėvo pagalba. O dabar sūnui pasidarė maža vietos.

Pamanė, kad tokiame amžiuje su tėvais gyventi nekas. Štai ir ėmė mus lenkti į tai, kad dviejų kambarių butą keistume į du po vieną kambarį. Nesiginčiju, mūsų butas labai geros būklės, tačiau dviejų po vieną kambarį nupirkti nepavyks. Jei būtų 3 kambariai, tada kitas reikalas…

Tėvas griežtai atsisakė priimti sūnaus pasiūlymą. Jis seno kirpimo ir galvoja, kad tokiame amžiuje jau laikas pačiam dirbti ir taupyti butui, o ne terorizuoti tėvus. Tada sūnus jam iškėlė didžiulį skandalą.

Pasakė, kad normalūs tėvai užtikrintų jam tinkamas gyvenimo sąlygas, o mes tiesiog elgetos. Be to, jis nesiprašė į šį pasaulį! Galėjome ir pagalvoti, kas bus, kai gimdėme jį.

Dabar mes su sūnumi nesikalbame. Vyras sako, kad tai laikinas reiškinys ir netrukus Karolis apsiramins, o aš vis nerimstu spėliodama.

Galbūt jis ir teisus… Juk mes patys atvedėme jį į šį pasaulį, štai ir turėjome pagalvoti apie viską, o ne mesti jį likimo valiai suaugusį.

Iš kitos pusės, mes jau davėme jam viską, ką galima. Karoliui 23 metai, o ne 3. Tokiame amžiuje pilnai galima pradėti nuomotis butą, o ne vyti virveles iš tėvų. Be to, niekas jo neveja iš savo kambario! Karolis net už komunalines paslaugas nemoka, atsakomybės nulis…

Ar mes teisingai pasielgėme, atsisakę pirkti sūnui būstą?

Tėvų ir suaugusių vaikų santykiai dažnai remiasi lūkesčiais ir atsakomybėmis. Psichologai teigia, kad svarbu aiškiai nustatyti šeimos ribas ir atsakomybę, kad vaikai galėtų išmokti savarankiškumo. Taip pat pabrėžiama, kad materialinė parama neturėtų tapti pagrindiniu santykių aspektu, nes tai gali sukelti konfliktus ir nesusipratimus.