Žmonės iš viso pasaulio pasakoja, kad yra susidūrę su angelais sargais. Pasakojama, kad jie atskrisdavo, norėdami perduoti svarbią žinią, padėti ištiktiems didelių bėdų. Atlikę savo darbą jie dingdavo, lyg nieko nebūtų nutikę. Ar tos mitinės būtybės – tai angelai iš anapusinio gyvenimo?

Angelai Žemėje pasirodo žmogiškuoju pavidalu. Daugeliui šią antgamtišką būtybę pasitaiko galimybė pamatyti tik kartą gyvenime, nors yra žmonių, kurie jas sutinka ir dažniau. Angelas arba šviesos būtybė dažnai pirmą kartą išvystamas, gulint ligos patale, per širdies priepuolį ar kitą stipriai

sukrečiantį įvykį. Pamatę angelą beveik visais atvejais žmonės nurimsta, atsipalaiduoja, dingsta mirties baimė. Angelai – vilties nešėjai. Jų pasirodymas paguodžia, kai būna labai sunku ir įkvepia drąsos, kai reikia išlipti iš giliausios duobės, pereiti juodžiausią tamsą.

Šiek tiek istorijos apie angelus sargus. Kai kurie mokslininkai mano, kad angelai sargai atsirado dar tada, kai egzistavo Asirijos ir Babilono imperijos. Jau tais laikais tikėta sparnuotų gyvūnų su žmonių galvomis egzistavimu. Artimuosiuose Rytuose rasta statulų, datuojamų prieš daugiau nei 2000 metų Kristų, vaizduojančias šias būtybes. Įdomu tai, kad tikėjimas angelais siekia pagonybės laikus. Apie angeliškus pasiuntinius taip pat rašoma senuosiuose žydų raštuose. Naujajame Testamente angelų sargų egzistavimą patvirtina Jėzaus žodžiai: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šių mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt. 18, 10).

2008 metais JAV Beiloro universitete buvo atliktas tyrimas atskleidė, kad 55 % respondentų tiki angelų sargų egzistavimu. Vakarų pasaulyje šiuo fenomenu tiki daugiau žmonių negu bet kuriuo kitu paranormaliu reiškiniu.

Angelų gali būti ir tarp eilinių žemiečių. Skeptikai klausia, kodėl Biblijos laikais susidūrimų su angelais buvo tiek daug, o dabar jų – vos keletas. Tačiau tikintieji teigia, kad anaiptol tokių įvykių nesumažėjo, tiesiog dabar mažiau kas apie tai kalba viešai.

3 tikros istorijos apie susitikimus su angelais:

  • Angelo sargo rankose. „Kai man buvo septyneri, mano penkerių metų pusbrolis labai sunkiai susirgo, tačiau tėvai man niekuomet nepaaiškino, kas jam nutiko. Tik po poros metų sužinojau, kad jis sirgo vėžiu. Taip pasakė tėvai, kai jis mirė ir daugiau nieko neaiškino. Visi lyg susitarę tylėjo ir niekas man nepasakė, kur Chetty dingo. Po pusbrolio mirties aš su tėvais lankiausi berniuko tėvų namuose. Jaučiausi labai vieniša, todėl išėjau į lauką pasisupti sūpynėse. Sėdėjau ant sūpynių nuliūdusi, kai staiga pamačiau link manęs artėjantį pusbrolį ir šalia jo einantį angelą. Angelas vedė Chetty už rankos. Angelas pasirodė kaip jauna moteris ilgais, šviesiais plaukais, apsirengusi ilga, balta suknele. Ji nepasakė nė žodžio, tik šypsojosi, tačiau Chetty pasakė: „Man daugiau nebeskauda“. Tada pusbrolis ir angelas nusisuko ir paprasčiausiai pradingo“.
  • Namus saugantis angelas. „Buvau darbe, kai staiga pajutau stiprų norą grįžti namo. Tas jausmas truko 5 minutes, paskui dingo. Pasakiau, kad turiu eiti, bet kolegė įkalbėjo mane dar truputį pasilikti. Pažiūrėjau į laikrodį – jis rodė 13 val. 45 min, o keista nuojauta dingo 13 val. 51 min. Grįžtant namo kelyje sutikau kelis policijos ekipažus. Vėliau sužinojau, kad mano vyrui, kuris dirba iš namų, prireikė kažko iš parduotuvės ir išėjo iš namų 13 val. 40 min. Namus jis paliko tik 10 minučių. Tačiau per tiek laiko spėjo ateiti plėšikai, kirviu išlaužti duris ir pagrobti tuo metu brangų vaizdo kasečių grotuvą, televizorių ir dar keletą vertingų daiktų. Tačiau plėšikus suspėjo sučiupti policija ir daiktai buvo grąžinti. Policininkai pasakė, kad jei vyras tuo metu būtų buvęs namuose, nusikaltėliai galbūt jį sužeidę. Dėkoju angelams sargams, kurie išviliojo mano vyrą iš namų ir padėjo išvengti tragedijos“.
  • Naktinis svečias. „Jau beveik paryčiais, 3 valandą, pabudau nuo paties gražiausio moteriško balso, kokį tik esu girdėjęs. Tas balsas daug kartą kartojo žodžius „Angelas Fennety“. Niekaip negalėjau atmerkti akių, bet šiaip ne taip, milžiniškomis valios pastangomis, man tai pavyko. Net surikau, kai galiausiai pavyko tą padaryti. Tačiau vos pramerkiau akis, balsas nutilo, tačiau aš žinojau tiksliai, kur ji yra kambaryje. Per kūną perbėgo šiurpas, tačiau tuo pačiu metu pajutau vidinę šilumą. Padėkojau jai, kad atėjo manęs aplankyti ir pasakiau, kad ji gali dabar eiti ilsėtis ramybėje. Netrukus po to atmosfera kambaryje pasikeitė ir aš vėl galėjau toliau miegoti. Kitą rytą pamačiau moters baltais drabužiais siluetą iš nugaros. Ji žengė keletą žingsnių ir pradingo. Tai buvo ta pati būtybė, kuri dainavo, nes užplūdo tie patys jausmai“.