Sutartis su velniu. Ar galima parduoti sielą velniui?

Praktika rodo, kad parduoti galima viską, netgi tokį subtilų dalyką, kaip siela. Iki šiol nėra žinoma, ar siela yra materialus dalykas ir kur ji randasi, tačiau kai kurių mokslininkų duomenimis, gautais sveriant žmones prieš mirtį ir iš karto po jos, sielos svoris yra nuo 11 iki 43 gramų. Ką galima gauti už tokią lengvą, tačiau nepaprastai vertingą substanciją?

Už kokias gėrybes žmonės pasiruošę parduoti savo nemirtingą sielą? Pirmiausia, tai turtai. Žmogaus gobšumas yra begalinis. Yra daugybė priežodžių ir patarlių, kurias jungia viena mintis – „Pinigų per daug nebūna“. Ir šia žmogiškąja silpnybe labai aktyviai naudojasi nelabasis. Kitas gundymo būdas – sėkmė versle ar žaidimuose. Tačiau galutinis rezultatas vis tiek yra noras praturtėti. Klausimas tik toks – kokią kainą už tai teks sumokėti?

Turbūt nėra pasaulyje nė vienos tautos, kurios folklore nebūtų pamokančios istorijos šia tema. Vienas vargšas žmogelis kartą panorėjo, kad jo kišenėse visada būtų tiek pinigų, kiek yra pas patį geriausią ir sėkmingiausią mieste gyvenantį lošėją kortomis. Taip suformuluotas noras leido nelabajam apgauti prasčioką, trokštantį turtų. Kurį laiką žmogeliui sekėsi, jis labai dažnai išlošdavo, kišenė pūtėsi nuo pinigų. Tačiau kartą atsitiko taip, kad žmogus sėdo kortomis lošti su lošėju, į kurio turtus lygiavosi. Ir štai šį kartą sėkmė atsigręžė prieš patį žmogų – kuo daugiau jis pinigų išlošė, tuo mažiau jų buvo kišenėse. Galiausiai kišenės pasidarė tuščios – kaip ir pas jo varžovą. Tas pareikalavo lošti toliau, kad galėtų atsilošti. Veltui nelabojo apgauta auka išvertė kišenes, rodydamas, kad nieko neturi ir negali atlikti statymo. Pralaimėjusiojo bičiuliai nusprendė, kad žmogus kažkur gudriai paslėpė pinigus ir iš to pykčio taip prilupo žmogelį, kad šis vos nenukeliavo į kitą pasaulį.

Japonijoje irgi pasakojama pamokanti istorija apie žmogų, kuris nusprendė sudaryti sutartį su velniu. Mainais į sėkmę reikaluose žmogui reikėjo praryti tik nedidelę kirmėlę – atrodo, visai nedidelis užmokestis už būsimą sėkmę. Kirmėlė prikibo prie skrandžio sienelės, susisuko kokoną ir pavirto lėliuke. Ši lėliukė savo šeimininkui davė naudingus patarimus -kokiuose renginiuose dalyvauti, kuriuos geriau ignoruoti, kaip elgtis su naujais pažįstamais ir t.t. Žmogaus verslas tiesiog ėmė klestėti. Tačiau po kiek laiko iš lėlytės išsirito vabalas, kuris ėmė ropinėti žmogaus viduje, o jo patarimai pavirto į kategoriškus įsakymus. Mokestis už laikiną sėkmę buvo visiškas savikontrolės praradimas – žmogus pavirto į bedvasį apvalkalą, kuris aklai vykdė savo naujojo šeimininko nurodymus.

Atsiskaityti su nelabuoju ne visada reikia būnant gyvam. Kai kada demonai kantriai laukia, kada žmogus nusimes žemiškųjų rūpesčių naštą ir tada visiškai turės paklusti nelabojo valiai.

1992-ais metais Australijoje Brisbeno mieste vietoje buvusio kalėjimo „Boggo Road“ duris atvėrė muziejus. Lankytojai gali užsukti į tamsias kameras, kurios išsaugojo savo pirmykštę išvaizdą, bei išgirsti velnišką juoką, kuriuo juokiasi vieno buvusio kalinio dvasia, kuri ir toliau gyvena buvusiame kalėjime.

„Boggo Road“ kalėjimas

Ernestas Ostinas buvo paskutinysis kalinys, nuteistas mirties bausme šiame kalėjime. Egzekucija buvo įvykdyta 1913-ųjų m. rugsėjo 22 d. Kalbama, kad korimo metu, netgi apimtas priešmirtinės agonijos, žiaurus 11-metės mergaitės žudikas juokėsi į veidą bausmės vykdytojams. O dabar skleidžia kraupų juoką buvusio kalėjimo koridoriuose. Anksčiau jis baugino prižiūrėtojus ir kitus kalinius, o dabar smalsius muziejaus lankytojus. Vietiniai gyventojai teigia, kad Ostinas taip atidirbinėja savo kontraktą su velniu, rinkdamas jam naujas sielas. Nežinoma, kas buvo pažadėta Ostinui sandėrio metu. Jei tai buvo amžinas gyvenimas, tai Ostinas buvo žiauriai apgautas – visą gyvenimą leisti kalėjimo vaiduoklio kailyje ir tarnauti velniui tikrai nepavydėtinas likimas.

Tačiau vis tik kai kuriems narsuoliams pavyko pergudrauti žmonių sielų medžiotoją. Apie tokį retą atsitikimą pasakojama islandų pasakoje apie Semundą Išmintingąjį. Kartą Semundas Išmintingasis ir du jo draugai ėmė mokytis burtų. Tam jie įstojo į mokyklą, kurioje buvo laikomos burtų knygos. Keletą metų jie praleido tamsiame rūsyje be jokių langų, studijuodami šias knygas. Per tuos metus jie niekur nebuvo iš mokyklos išėję, nematė jokių kitų žmonių. Už mokslus nieko nereikėjo mokėti, tik prieš pradedant mokslus buvo iškelta sąlyga, kad mokinys, iš mokyklos išeinantis paskutinis, turi likti tarnauti velniui. Iš pradžių visi draugai susitarė, kad visi kartu žengs pro duris ir taip apgaus velnią. Tačiau paskutinę mokslų dieną Semundas pasakė, kad jis žengs paskutinis pro duris. Jis apsirengė ilgu ir laisvu apsiaustu. Žengiant pro duris jį už skverno sugriebė velnias, tačiau Semundas išsinėrė iš apsiausto ir taip ištrūko iš velnio nagų. Tiesa, sunkios durys Semundui privėrė pėdą, tačiau tai buvo vieni juokai, palyginus su siela. Nuo to laiko islandai kartais pasako: „Siela brangesnė už pėdą“.

Yra ir kita šios pasakos versija. Joje pasakojama, kas Semundas Išmintingasis jį sugriebusiam velniui pasakė, kad ne jis yra paskutinysis mokyklą paliekantis mokinys. Tardamas šiuos žodžius, parodė į savo šešėlį. Velnias patikėjo Semundu ir jį paleido. Taip Semundas išsisuko nuo tarnystės velniui, tačiau visiems laikams neteko savo šešėlio.

Dabartiniais laikais vargu ar kas nors ims pasakoti tai, kad pardavė savo sielą velniui. Tačiau kartais tenka išgirsti pasakojimų apie sandorį, kurį galima pavadinti visai sėkmingu, bet…

Tai įvyko šalia vieno kaimelio nelabai toli Sankt Peterburgo. Kaimelyje gyveno vienas žmogelis, užkietėjęs grybautojas. Vieną dieną jis susiruošė į mišką, nors aiškiai buvo matyti, kad bus lietaus. Būnant miške, lietus ėmė pilti kaip iš kibiro, prasidėjo perkūnija. Žmogelis nusprendė pasislėpti po aukšta ir plačia egle, tačiau nespėjo to padaryti. Į medį trenkė žaibas, žmogelis buvo keletą metrų nusviestas tolyn nuo medžio. Kūnas buvo tarsi surakintas, netgi akių vokų negalėjo užmerkti.

Lietus lijo tiesiai į akis. Staiga neaišku iš kur šalia atsirado kresnas senukas, apsirengęs žaliais drabužiais. Žmogelis nematė, kad keistasis senukas ką nors kalbėtų, tačiau galvoje aiškiai girdėjo žodžius

Tikriausiai buvo pasinaudota telepatija. Senukas paklausė: „Ir ko tu tokiu oru į mišką eini? Nejaugi esi toks alkanas, kad be grybų negali apsieiti?“ Žmogelis atsakė, kad grybus renka ne valgymui, o savo malonumui. Tai labai prajuokino kaistąjį senuką. Jis pažadėjo sugrąžinti žmogeliui gyvybę, kurios neteko nuo žaibo, ir dar apdovanos sugebėjimu rinkti grybus kiek tik norės ir kokius norės. Tačiau pačiam valgyti šių grybų nebus galima – jei bent kąsnelis grybo pateks į burną, tuoj pat vėl atims gyvybę.

Po šių žodžių žmogelis ėmė atsipeikėti, vėl pradėjo normaliai kvėpuoti, o akyse pasimatė šviesūs ratilai. Keistojo senuko nebebuvo, buvo galima pagalvoti, kad visa tai pasivaideno. Buvo apmaudu grįžti iš miško tuščiu krepšiu, sulytam, po tokio keisto atsitikimo. Pagalvojo, kad būtų gerai bent kokią voverušką nusipjauti. Pažvelgė truputį į šoną – o ten voveruškų tiltas, visos sveikos, gražios. Po to pagalvojo, kad miške turėtų raudonikiai augti – už kito medžio pamatė raudonas grybų galvas. Žmogelį paėmė azartas – pagalvojo, kad gerai būtų krepšį užpildyti baravykais. Ir iš tiesų, šalia jaunuolyno aptiko nuostabių baravykų – vienas už kitą gražesnių. Pasuko žmogelis namo ir pradėjo galvoti, gal viskas jam ir nepasivaideno. Prisiminė sąlygą, todėl visus grybus atidavė kaimynei. Tai suprantama – kas norės tikrinti ar tai pasivaideno, ar buvo realybė, jei viso to kaina – gyvybė.

Pabaigai reikia priminti, kad reikia būti atsargiems su savo norais – juk klastingasis nelabasis taip ir taikosi išgirsti kas pasakys savo norus. Pakanka tik kiek užsižiopsoti, ir bus pasirašytas kontraktas, kurio neįmanoma nutraukti.