Tiesiant dujotiekį rastas milžinkapis

Archeologai tai vadina tikra sensacija: tiesiant naujo magistralinio dujotiekio vamzdyną į Kuršėnus Klaipėdos rajone netyčia rastas tūkstančių metų senumo kapas su unikalia urna. Senovės baltų paminklą žvalgymų metu - prieš statybininkams toliau tiesiant dujotiekį - aptiko Vilniaus ir Klaipėdos universitetų archeologų komanda.

Tyrinėtojus pribloškė tai, kad senesniais laikais sunaikintame iki 2,5 tūkst. metų senumo pilkapio dugne pavyko rasti beveik sveiką urną su mirusio žmogaus sudegintais palaikais. „Šiais laikais aptikti naują, mokslui nežinomą pilkapį Vakarų Lietuvoje yra labai retas reiškinys. Gali būti, kad po žeme yra ir dar daugiau pilkapių likučių su urnomis, todėl tyrimai bus tęsiami“, - LŽ sakė archeologas dr. Gintautas Zabiela.

Kaltininkas - dujotiekis Remiantis oficialiomis taisyklėmis, nuo 2014-ųjų tiesiant naują požeminį magistralinį dujotiekį Klaipėda-Kuršėnai privalomi ir archeologiniai žvalgymai tose vietose, kuriose drieksis vamzdžių trasa. Statybininkams priartėjus prie Klaipėdos rajone, netoli Gargždų, esančio Kvietinių kaimelio archeologai jau nedrąsiai tikėjosi galimų atradimų. Mat Minijos upės terasoje, miškelyje, dar praėjusiame amžiuje buvo lokalizuotas I tūkstantmečio antrosios pusės prieš Kristų pilkapynas. Deja, sovietmečiu vietos žmonės nevertino šių kultūros paminklų, aplinkui kasė duobes bulvėms laikyti ir gerokai apnaikino baltų paveldą.

Kvietinių pilkapynas yra saugomas Lietuvos valstybės, todėl dujotiekio tiesimas jo pašonėje buvo itin akylai stebimas.

„Atlikę keletą žvalgomųjų tyrimų, radome visiškai naują, keliasdešimt metrų nuo žinomo pilkapyno nutolusį kapą. Žemės paviršiuje nebuvo matyti pilkapiams būdingo kauburėlio, tad jei ne dujotiekis, matyt, to pilkapio vietos niekada nebūtume sužinoję. Pradėję kasinėti supratome, kad būta apie 7 metrų skersmens pilkapio, kuris per šimtmečius dėl arimo ir kitokių žemės darbų sunyko. Teliko lygi, kiek banguota pieva“, - pasakojo dr. G. Zabiela.

Lietuvių liaudies dainose, padavimuose apdainuoti, milžinkapiais vadinami pilkapiai yra mįslingi archeologiniai paminklai. Mat jie pirmiausia patekdavo į lobių ieškotojų akiratį: daugybė tiek Vakarų, tiek Rytų Lietuvos pilkapių dar XIX a. buvo iškasinėti, išdraskyti ir sunaikinti. „Todėl ypač nustebome ir apsidžiaugėme, kai pilkapio centre, tarp ratu sudėtų akmenų radome kone sveikut sveikutėlę molinę urną. Ir ne bet kokią, o arti pusės metro aukščio. Tokią urną rasti yra labai didelė sėkmė. Urnos viduje buvo sudeginto žmogaus kauliukai. Įkapių neaptikome, nes to laikotarpio laidojimo papročiai buvo tokie, kad nei papuošalų, nei ginklų į kapą nedėjo“, - pasakojo archeologas.

Ištyrus pilkapį jis nebus rekonstruotas (tai padaryti būtų neįmanoma, nes neišliko kauburys): pro tą vietą, kaip ir suplanuota, drieksis dujotiekis. Ypatingas mirusysis „Tai labai įdomu: vienam žmogui supilti visą pilkapį, palaidoti jį didžiulėje urnoje, kurias lipdė specialiai tam tikslui... Matyt, tame pilkapyje buvo palaidotas ypatingas žmogus arba kitos urnos jau sunaikintos. Prieš 2,5 tūkst. metų dar nebuvo tokios aiškios hierarchijos, kaip genčių vadai, turtingieji, kilmingieji.

Žmonės gyveno labiau šeiminėmis bendruomenėmis. Tad gal Kvietiniuose šitaip pagarbiai palaidojo kokį senolį, kurį labai mylėjo ir kuris labai daug reiškė visai giminei“, - svarstė G.Zabiela. Apie mirusiojo statusą spręsti išties labai sudėtinga, tačiau vien aukštesnė, didesnė nei įprasta kremavimo urna jau suteikia peno mintims apie neeilinį palaidojimą.

„Mūsų protėviai baltai mirusiuosius tam tikru laikotarpiu degino specialiose vietose. Tada surinkdavo kaulelius, suberdavo juos į specialiai nulipdytą urną, ją įkasdavo į žemę ir ant viršaus suformuodavo sampilą - pilkapį. Buvo laikotarpis, kai pilkapiuose laidojo ir nedegintus žmones. Kartais sudegindavo, tačiau kaulelius kartu su pelenais suberdavo į specialiai iškastą duobutę pilkapio viduryje. Aplink kraštus ratu apdėliodavo savotišką akmenų grindinį, kurį archeologai vadina koncentriniais akmenų vainikais“, - senovės paslaptis atskleidė G.Zabiela. 

Seniausia urna Atsargiai iš milžinkapio dugno išimta urna kartu su smėliu buvo nugabenta į Klaipėdą, Mažosios Lietuvos istorijos muziejų (MLIM). Dabar ją restauruoja MLIM keramikos restauratorė Liolė Rutkauskienė. „Po šukelę tenka iš naujo dėlioti visą urną, nes ją gabenant iš pilkapio šukės suskilinėjo. Tačiau tai išties didelė urna su storasiene lipdyta keramika. Tais laikais dar nebuvo išrastas puodų žiedimo ratas, todėl žmonės indus lipdė“, - LŽ sakė ji. Beje, tokio senumo urnos su mirusio žmogaus kauleliais MLIM ekspozicijose nėra, tad Kvietinių radinys bus pirmasis toks. „Vakarų Lietuvos pilkapių kultūros medžiagos turime labai mažai, todėl urna iš Kvietinių yra labai vertingas eksponatas - ji bus seniausia, rasta mūsų krašte“, - LŽ sakė MLIM direktorius dr. Jonas Genys.

Muziejininkams ir archeologams Vakarų Lietuvoje pilkapių medžiaga yra itin vertinga dėl to, kad šiame Lietuvos krašte žmonės milžinkapiuose buvo laidojami tik maždaug iki III amžiaus po Kristaus. Rytų Lietuvos pilkapių kultūra truko net iki XI amžiaus, todėl ten yra kur kas daugiau nesunaikintų šių mįslingų mūsų protėvių baltų kultūros paminklų.