Trečiasis Žemės branduolys

Apie Žemės branduolio sandarą žinoma mažai. Gal net mažiau nei apie kitas Saulės sistemos planetas ar tolimas žvaigždes. Prasiskverbti į tokį gylį neįmanoma, todėl informacija apie mūsų planetos branduolį remiasi tik geofiziniais ir geocheminiais tyrimais. Unikalus amerikiečių mokslininkų atradimas (jeigu jis pasitvirtins) paneigia visuotinai priimtas teorijas apie Žemės branduolio sandarą, o tuo pačiu ir apie mūsų planetos formavimąsi.

Tik teorija

Prielaidą, kad Žemės viduje egzistuoja didesnio tankio sritys, pirmasis dar XVIII amžiuje iškėlė garsus britų mokslininkas Henris Kavendišas. Tačiau tik 1897-ais metais Žemės branduolio egzistavimą pavyko įrodyti vokiečių seismologui Emiliui Vichertui. 1910 -ais metais amerikiečių geofizikas Benas Gutenbergas nustatė, kad branduolys prasideda 2900 km gylyje. Palaipsniui ėmė daugėti duomenų

apie branduolį (iš karto reikia pabrėžti, kad tai tik teoriniai duomenys). Mokslininkai nustatė, kad, tikriausiai, branduolys susideda iš išorinio skysto branduolio, kurio spindulys apie 3470 km, ir tvirto vidinio subbranduolio, turinčio 1300 km spindulį.

Gauti nors skystojo branduolio medžiagos pavyzdį neįmanoma. Žmonija dar nesukūrė tokio gręžimo aparato, kuriuo būtų galima prasiskverbti bent dešimtadalį gylio iki branduolio. Pagal visuotinai priimtą teoriją Žemės branduolys savo sandara primena meteoritų ar kometų branduolius, tik turi daugiau lengvųjų elementų - sieros, silicio, fosforo, vandenilio...

Tarsi daugiasluoksnis rutulys

Urbane (Ilinojaus valstija, JAV) gyvenantis mokslininkas Siaodunas Sunas jau daugiau nei dešimt metų bando išsiaiškinti Žemės branduolio sandarą. Ir štai, pagaliau, jam pavyko padaryti nepaprastą atradimą. Pasirodo, mūsų planetos branduolys turi ne du, o tris sluoksnius!

Sunas su kolegomis planetos branduolį tyrė, analizuodami seismines bangas, kurios susidaro Žemės gelmėse galingų žemės drebėjimų metu. Metodas nėra naujas, tik Sunas jį šiek tiek pakeitė - jis analizavo ne pirminę bangą, kaip darė visi ankstesni tyrinėtojai, o seisminį žemės drebėjimo aidą, t.y. slopstančias bangas. Šie tyrimai parodė, kad Žemės subbranduolys visiškai nėra vientisas metalinis rutulys, kaip buvo manoma anksčiau. Jo sandara žymiai sudėtingesnė. Antrojo branduolio viduje yra dar trečiasis sluoksnis - dar tankesnis. Pagal Suno duomenis, iki tol vadinamas subbranduolys, kuris dabar tapo antruoju sluoksniu, turi visas klasikines jam priskiriamas savybes. Jo medžiagos kristalai orientuoti šiaurės - pietų kryptimi pagal magnetines linijas. Taip pat atitinka ir numanoma cheminė sudėtis.

O štai vidinis ir pats mažiausias branduolio sluoksnis turi visiškai kitokias savybes. Jo kristalai išsidėstę rytų - vakarų kryptimi. Nustatyti vidinio branduolio sudėtį kol kas nėra galimybių, tik, remiantis tyrimo duomenimis, ji žymiai skiriasi nuo to, kas buvo žinoma apie branduolį.

Tikras šokas

Mokslininkai mano, kad trečiojo branduolio atradimas gali visiškai pakeisti Žemės atsiradimo teoriją. Jau yra žinoma, kad vidinis branduolys pergyveno keletą vidinės geologinės evoliucijos etapų. Detaliau, tikriausiai, pavyks sužinoti, „klausantis“ Žemės gelmes Suno metodu.

Šis atradimas gali turėti ne tik svarbią mokslinę reikšmę, bet ir praktinę. Tiriant trečiąjį branduolį mokslininkai žymiai geriau supras procesus, vykstančius Žemės gelmėse. Pavyzdžiui, iš anksto nuspės būsimų labai stiprių žemės drebėjimų, neduodančių ramybės žmonijai per visą jos istoriją, epicentrą ir laiką.