Klimato pokyčiai gali būti ašigalių susikeitimo pradžia

Žodis „klimatas“ kilęs iš graikiško termino, reiškiančio „pokrypį“. Prieš maždaug 2200 metų į mokslo apyvartą šį terminą paleido graikų astronomas Hiparchas.

Klimatas yra bendra sąvoka. Astronomas norėjo parodyti, kad būtent planetos pokrypis saulės spindulių atžvilgiu daro įtaką paviršiaus fiziniams ir geografiniams pokyčiams. Klimatu vadina vidutinę atmosferos būseną ar kurios nors konkrečios vietovės orus. Klimatas vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų, kurie užtikrina sąlygas gyvybei planetoje. Vanduo, dirvožemiai, augalija, gyvūnija – visa tai egzistuoja ir vystosi klimato dėka.

Pastaruoju metu vis dažniau girdime sąvoką „globaliniai klimato pokyčiai“. Kalba eina apie visų planetos geosistemų persitvarkymą. Vidutinės metinės temperatūros didėjimas dar nereiškia, kad keičiasi klimatas. Atšilimas yra tik pokyčius provokuojančių procesų pasekmė. Tyrimai rodo, kad pasaulinio vandenyno lygio kilimas, ledynų tirpimas Antarktidoje, anomalūs uraganai ir krituliai, šalčiai ir atšilimai bei kiti globaliniai pokyčiai, vykstantys planetoje, vienaip ar kitaip susiję su klimato nestabilumu.

Klimato pokyčių atgarsius stebime jau šiandien. Didėja pavojingų gamtos reiškinių intensyvumas, nepriklausomai nuo vietovės. Atsiranda naujų virusinių susirgimų ir infekcijų, kurių neretai neįmanoma greitai įveikti. Plečiantis šiems faktoriams, gali būti patirti didžiuliai ekonominiai nuostoliai, keliantys grėsmę gyvybei planetoje. Negana to, jeigu žmogus nepaisys „pavojaus skambučių“ ir nesiims jokių priemonių, ateityje galime sulaukti labai pavojingų pasekmių.

Vokiečiai ištyrė prieš maždaug 12 000 metų vykusius procesus ir gavo įdomių rezultatų. Iškastinių augalų (paskutiniojo ledynmečio epocha) organikos laboratoriniai tyrimai parodė, kad vandens apykaita gamtoje gali prisidėti prie staigaus klimato pasikeitimo. Ištyrę augalų cheminę sudėtį, vokiečiai nustatė, kad vandens apykaita veikia kaip biologinis katalizatorius, darantis įtaką planetos atmosferos pokyčiams.

Antarktidos ledo šarvas tapo informacijos apie planetos klimato ir gamtos vystymąsi šaltiniu. Maždaug 2 kilometrų gylyje ledo dangos amžius siekia 180 000 metų. Šios srities tyrimai padės ne tik praturtinti istorijos mokslą, bet ir prognozuoti ateitį.

D. Lavlokas – britų mokslų akademijos narys, profesorius, klimato kaitos specialistas, padarė išvadą, kad su klimato kaita susiję procesai niekada nebegrįš į ankstesnę balanso ir pusiausvyros būseną. Ir žmonija, be jokios abejonės, susidurs su permainų  epocha.

Rusų mokslininkas A. Dmitrijevas, profesorius, geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras, fizikos-matematikos mokslų kandidatas, globalinės ekologijos, matematinės geologijos ir sparčiai besiplėtojančių geofizinių procesų specialistas, irgi pasidalino savo požiūriu į tai, kas vyksta: „Mes stebime visos planetos persitvarkymą, panašų į tą, kuris vyko prieš 67 milijonus metų, kai žuvo dinozaurai. Tačiau sudėtingas daugybę faktorių turinčios klimato sistemos lūžis – tai dar ne visas šio įvykio sudėtingumas. Bėda ta, kad Saulės sistemos būklė darosi vis jautresnė faktoriams, į kuriuos neatsižvelgia akademikai. Turiu galvoje žmonijos techninį aktyvumą ir, kas labai svarbu, civilizacijos psichologinę būklę bei dvasinę kryptį“.

Moksliškai įrodyta, kad potvyniai, žemės drebėjimai, vulkanų išsiveržimai, cunamiai ir uraganai yra mūsų planetos sąveikos su energija, plūstančia į Saulės sistemos centrą pasekmė.

Šiuo momentu, skriedama Heraklio žvaigždyno rajone, Saulės sistema veržiasi per veržlią galaktikos srovę. Duomenys byloja, jog jos judėjimo kelyje susitelkusios įvairių medžiagų, tokių kaip vandenilio, helio, deguonies jonai, sankaupos. Planeta gauna savo porciją papildomos energijos, kas suaktyvina sudėtingus adaptacijos procesus. Kad išsaugotų balansą ir pusiausvyrą, planeta prisitaiko prie procesų, su kuriais susidūrė. Klimato pertvarkymas sukelia tų procesų pokyčius. Spartėjant pokyčiams, didėja Šiaurės ir Pietų ašigalių judėjimo greitis. Tai gali tapti planetos ašigalių susikeitimo vietomis pradžia.

Bendros planetos temperatūros padidėjimas skatina intensyviau tirpti amžiną įšalą, o tai daro įtaką vandenynų temperatūros režimui. Kaip pasekmė – susidaro milžiniškos šiltų ir šaltų srovių masės. Vyksta sparti klimato kaita. Amžinus ledynus pakeis augalija, o paskui ją – gyvūnija, ir atvirkščiai.

Gamtinis disbalansas, kurį stebime pastaruoju metu, keičia drėgmės apykaitą. Viename planetos gale siaučia potvyniai – ten, kur jų neturėtų būti, o kitame – sausros, nebūdingos toms vietovėms. Didėja seisminis aktyvumas, deformuojasi bendras atmosferos slėgio laukas. Šiandien vis dažniau galima išgirsti pranešimų apie griaustinių aktyvumo didėjimą praktiškai visoje planetoje. Atsirado naujų rūšių žaibai, turintys kur kas didesnį krūvį.

Pokyčiai vyksta ir Saulės sistemoje. Pastaruoju metu Saulė elgiasi keistokai ir, kas dar labiau baugina – nenuspėjamai. Iš visko sprendžiant, Saulėje vykstantys nepaaiškinami procesai susiję su jos magnetine inversija. Mūsų šviesulio magnetinis laukas keičiasi, dėl ko gali prasidėti „super žybsniai“, kurie jonizuos visą atmosferą ir suformuos kitokią magnetosferą.

Šiuo metu ašigalių susikeitimo vietomis procesą išgyvena Uranas ir Neptūnas. Tokio giganto kaip Jupiteris elektromagnetinio spinduliavimo galia pastaruoju metu staigiai padvigubėjo.

Būtina turėti galvoje, kad mūsų planetos geomagnetinio lauko inversija tiesiogiai susijusi su Jupiterio magnetiniu lauku. O mūsų klimatas ir orai tiesiogiai susiję su Žemės, Saulės, Jupiterio ir kitų planetų sąveika. Bendri Saulės sistemoje vykstantys procesai yra nebegrįžtami ir gali kardinaliai pakeisti įprastą Žemės vaizdą.

Mokslininkai iki šiol negali apsispręsti dėl naftos išsiliejimo Meksikos įlankoje padarytos įtakos klimatą formuojančiai Golfo srovei. Egzistuoja prielaida, kad Golfas suskilo į atskiras povandenines sroves ir kad vandens temperatūra ten nukrito 10-čia laipsnių būtent dėl šios ekologinės katastrofos.

Klimato anomalijos, kurias mes stebime visuose planetos kampeliuose, įgavo labai intensyvią destrukcinę galią. Taip kad ši technogeninė katastrofa, be jokios abejonės, prisidėjo prie klimato pokyčių, bet ar būtent ji davė jiems startą, kol kas neaišku. Galbūt Meksikos įlankos katastrofa viso labo paspartino pokyčių procesus.

Ar tapo ši katastrofa pamoka žmonijai? Ne. Greitai po to įvyko dar viena didžiulė avarija – Fukusimoje, kuri iki šiol daro neatitaisomą žalą aplinkai ir dar neaišku, kaip visa tai atsilieps ateičiai. Iš šios pamokos irgi nepasimokyta.

Tokioje situacijoje pagrindinė žmonijos problema – gyventojų nepasiruošimas gamtos stichijos siautėjimui. Labai gaila, kad pokyčiai nepaskatino žmonių ruoštis būsimiems kataklizmams. Būtent dėl to, kad nelaimės ištinka staiga ir netikėtai, jos ir sukelia chaosą bei paniką. Žmogus nesugeba elgtis adekvačiai, kaip to reikalauja visą planetą aprėpiantys procesai, bet juk egzistuoja tokia liaudiška išmintis: „Įspėtas – reiškia, ginkluotas“. Dėl to – laikykite pirštą ant įvykių pulso.