Pastebėta, kad viena Žemės pusė vėsta sparčiau nei kita: kas čia vyksta?

Naujame tyrime mokslininkai iš Oslo universiteto teigia, kad viena Žemės vidinė pusė karštį praranda kur kas greičiau už kitą, o to kaltininkas – senas kaip pats pasaulis.

Tyrime, kuris paskelbtas žurnale „Geophysical Research Letters“, naudojami paskutinių 400 mln. metų kompiuteriniai modeliai, apskaičiuojantys kaip žemyninė masė „izoliavo“ kiekvieną pusrutulį, o tai yra pagrindinė savybė, sulaikanti šilumą viduje, užuot ją išleidusi.

Šios tendencijos siekia iki pat Pangėjos.

Žemė turi raudoną, karštą, skysto pavidalo vidų, kuris šildo visą planetą. Jis taip pat sukasi, taip generuodamas tiek gravitaciją, tiek Žemės magnetinį lauką. Tai apsauginę mūsų atmosferą sulaiko arti Žemės paviršiaus, rašo popularmechanics.com. 

Per ekstremaliai ilgą laiką, šis vidus toliau vės iki kol Žemė taps panašesnė į Marsą. Naujojo tyrimo staigmena tapo ta, kaip nevienodai karštis sklaidosi, o to priežastis turi intuityvų paaiškinimą: kai kurios Žemės dalys yra izoliuotos didesniu žemyninės masės kiekiu, kas sukuria kai ką panašaus į „termosinį“ sluoksnį, sulaikantį karštį.

Tai skiriasi nuo to, kaip Žemė prarandą didžiąją dalį savo šilumos: „Žemės terminė evoliucija yra daugiausia kontroliuojama karščio praradimo per vandenyninę litosferą masto,“ – rašo tyrimo autoriai. Kodėl tai yra didžiausių nuostolių vieta? Kad tai išsiaiškintų mokslininkams prireikė peržvelgti žemynų dreifavimą.

Žemės mantija yra tarsi konvekcinė krosnelė, kuri tiekia energiją bėgimo takeliui. Kiekvieną dieną jūros dugno paviršius šiek tiek pajuda; ties skirtimis tarp žemynų iš išsiveržusios magmos formuojasi naujas jūros dugnas, o senasis dugnas yra griaunamas ir tirpdomas po egzistuojančiomis žemyninėmis masėmis.

Kad ištirtų, kaip elgiasi Žemės vidinis karštis, mokslininkai sukūrė modelį, kuris padalina Žemę į Afrikos ir Ramiojo vandenyno pusrutulius, o tuomet suskirsto visą Žemės paviršių pusės laipsnio platumų ir ilgumų tinkleliu.

Mokslininkai apjungė kelis ankstesnius modelius, tokius kaip jūros dugno amžius ir žemyno padėtis per paskutinius 400 mln metų.

Tuomet komanda apdorojo skaičius ir įvertino, koks karščio kiekis yra kiekviename tinklo gardelyje. Tai padėjo pagrindą bendro vėsimo masto apskaičiavimui, kuomet mokslininkai ir nustatė, kad Ramiojo vandenyno pusė vėsta kur kas greičiau.

Jūros dugnas yra gerokai plonesnis už didžiules žemynines mases, o temperatūrą, sklindančią iš Žemės vidaus, „vėsina“ milžiniški, virš jo esančio šalto vandens kiekiai. Pagalvokite apie milžinišką Ramųjį vandenyną ir palyginkite jį su priešingoje pusėje esančiomis Afrikos, Europos ir Azijos žemynų masėmis, taigi nenuostabu, kad karštis kur kas sparčiau sklinda pro didžiausią jūros dugną pasaulyje.

Ankstesni šio jūros dugno efekto tyrimai siekė tik iki 230 mln metų, o tai reiškia, kad naujasis modelis, kuris siekia 400 mln metų, beveik padvigubina tiriamą laiką.

Išvadose esama stulbinančių prieštaravimų. Ramiojo vandenyno pusrutulis atvėso maždaug 50 Kelvinų labiau už Afrikos pusrutulį, tačiau „pastoviai didesni Ramiojo vandenyno pusrutulio plokščių greičiai per pastaruosius 400 milijonus metų“ rodo, kad Ramusis vandenynas, tam tikru momentu, buvo daug karštesnis.

Galbūt jį kažkada tolimoje praeityje dengė sausumos, išlaikydamos viduje daugiau šilumos? Yra ir kitų galimų paaiškinimų, tačiau bet kuriuo atveju didelis Ramiojo vandenyno tektoninis aktyvumas šiandien rodo šilumos skirtumus. 

Gismeteo.lt