Už laiko ir erdvės ribų

Jie sako, kad atvyko į mūsų planetą iš miestų, kurių tiesiog nėra pasaulio žemėlapyje, pasakoja apie savo keistus judėjimus laike ir erdvėje. Kas iš tiesų slypi už žmonių ir paralelinių pasaulių fenomeno, o gal tai tiesiog didžiausia afera?

Pirmieji pranešimai apie tokį žmogų pasirodė 1852 metais, kai mokslininkas Džonas Timbsas išleido knygą, kurioje aprašė keistą atvejį, nutikusį nedideliame Vokietijos miestelyje netoli Frankfurto prie Oderio. Niekas iš gyventojų negalėjo paaiškinti, iš kur atsirado tas nepažįstamasis, kalbėjęs jų kalba su akcentu.

Jį apklausė burmistras. Tada paaiškėjo, kad vyras čionai atvyko iš Laksarijos, esančios Sakrijos žemyne. Jis nežinojo kitų Europos kalbų, nors puikiai bendravo gimtąja kalba ir žinojo abramianų kalbą. Džofaras Vorinas paaiškino, kad abramianų kalbą vartoja jo šalies žyniai, tačiau jų religija beveik panaši į krikščionybę.

Vyras papasakojo, kad jo tėvynė yra už vandenyno, kurį teko perplaukti laivu, beieškant brolio. Bet laivas sudužo, todėl toliau vyras keliavo pėsčiomis. Pamatęs žemėlapį, vyras nustebo, mat jo žemynai vadinosi kitaip. Vėliau tą istorijos herojų nusiuntė į sostinę, kad būtų atlikti moksliniai tyrimai, bet paskui niekas negalėjo pasakyti, kas toliau nutiko su ateiviu iš kito pasaulio.

Šeštajame dešimtmetyje Japonijos muitinė sulaikė keliautoją, kuris parodė jiems Tauredo pasą. įtartinas asmuo iškart buvo nusiųstas į tardymo kambarį. Ten visus labai nustebino tai, kad vyras laisvai kalbėjo 3 kalbomis ir turėjo savo šalies vairuotojo pažymėjimą. Tada jo paprašė parodyti, kur yra ta keista šalis, apie kurią niekas nieko nebuvo girdėjęs. Iš pradžių svečias parodė į Andorą, bet paskui ėmė nervintis ir pasakė, kad tos šalies niekada čia nebuvo, nes jos analogas egzistuoja 1000 metų.

Toliau valdžios atstovai dar labiau nustebo, kai pamatė žymas, kad vyras ne kartą lankėsi jų sostinėje anksčiau. Kol situacija paaiškės, vyrą nuspręsta apgyvendinti viešbutyje. Kambario durys nakčiai buvo užrakintos, o prie jų pastatyta sargyba. Tačiau ryte vyras tiesiog dingo ir daugiau niekas jo nematė. Kai romano “Autsaideriai” autorius Kolinas Vilsonas išgarsėjo pasaulyje, nedaug kas žinojo apie mokslinius rašytojo darbus, susijusius su okultizmu ir parapsichologija. Jis aprašinėjo paralelines dimensijas, iš kurių pas žmones atvykdavo jų gyventojai.

Pati laiko portalų teorija nebuvo nauja. Jų gyventojai turėjo panašias gyvenimo sąlygas, tačiau jų šalių pavadinimai skyrėsi nuo Žemės analogų. Todėl toks keliautojas galėjo tiesiog grįžti į savo namus per šią erdvę. Kita sensacija tapo įvykis Niujorke, kai pasų kontrolės tarnautojas akis išpūtęs žiūrėjo į dokumentą su viza žmogaus, kurio gimimo metai dar net neatėjo.

Tai buvo Georgijaus Gurdžijevo, tapusio pačia paslaptingiausia praėjusio amžiaus asmenybe, tenomeno pradžia. Ezoterinės “Ketvirtojo kelio" mokyklos įkūrėjo biografijoje buvo baltų dėmių. Tyrinėtojai išsiaiškino, kad jis gimė Armėnijoje, bet tikslios datos nėra. Filosofas ilgą laiką keliavo po įvairias pasaulio šalis, norėdamas išsiaiškinti hipnozės, telepatijos ir kitų ypatingų žinių paslaptis, o vėliau praktiškai demonstruodavo jas savo mokiniams.

Jis galėjo mintimis nužudyti jaką ar dramblį per atstumą. Per karą buvo tampriai susijęs su Karlu Haushoferiu, įkūrusiu nacistinę slaptąją draugiją “Thule”. Ji vėliau valdė Trečiąjį Reichą, pasiūlė naudoti svastiką, tiekė Hitleriui stebuklingas vaistines priemones, kurios darė jį neįveikiamu priešams. Daugelis tada laikė šį žmogų priešų agentu, nors politika jo nedomino, nes mistikas labai rūpinosi dvasiniu Žemės gyventojų keliu.

Gurdžijevas rašė, kad buvo negailestingas savo gebėjimams, stengėsi išsaugoti pastabumą. Tai padėjo jam ne tik pasiekti žmogaus galimybių ribas, bet net ir įgauti galių už viso mokslininkų patyrimo ribų. Nemažai specialistų
visada stebėjosi, kaip toks menką išsilavinimą turintis prastuolis sugebėjo pasiekti dvasinio nušvitimo aukštumų ir ar jis tikrai buvo tuo, kuo dėjosi.

Istorikai nustatė, kad mistikas mokėsi kartu su Stalinu Tbilisio dvasinėje seminarijoje, taigi busimasis šalies vadas dalyvavo slaptoje okultinėje draugijoje, kurios nariu buvo ir tas žmogus su savo bendraminčiais. Šaltiniai mini ir paslaptingą kunigaikštį Nižaradzė, kurio reali esybė buvo pakeista į zombio. Filosofas aprašė ekspediciją į Persijos įlanką, kur tas žmogus netikėtai susirgo ir turėjo tam tikram laikui pasilikti Bagdade.

1900 metais jis dirbo laboratorijoje ir galėjo taip keliauti. O Stalino veidą vėliau dengė randai nuo raupų. Jo pravardė Koba taip pat turėjo slaptą sakralinę reikšmę, susijusią su ateities numatymu. Persijos valdovas Kobades, kuris vėliau užkariavo Gruziją, buvo didis magas ir įkūrė sektą, savo idėjomis labai panašią į komunizmą.

Buvo iškelta hipotezė, kad šie žmonės buvo kažkokių, nemirtingumą įgijusių esybių įsikūnijimas. Paskui jie atsirado mūsų planetoje, įveikę laiką ir erdvę. Dabar niekas nežino, koks bus kitas jų įsikūnijimas ateityje. Pagvvensime - pamatysime.