Žvaigždžių vartai į paralelinius pasaulius

Mūsų pasaulyje vyksta keisti dalykai. Staiga tiesiog miestų centruose atsiranda ugnies žybsniai, danguje pasirodo keistos spiralės, pasigirsta nesuprantami garsai... Vyksta kažkas tokio, ko negali paaiškinti nė vienos mokslo šakos mokslininkai. Gal tai požymiai, kad artėja laikas, kai mūsų planetoje apsilankys svečiai iš kitų pasaulių? Tačiau, sprendžiant iš visko, šių svečių reikia laukti ne iš dangaus. Jie ateis per mūsų planetoje esančius "žvaigždžių vartus"...

Kiek iš viso yra matavimų

Rusijos Mokslų akademijos Filosofijos instituto mokslininkas, mokslo ir technikos vystymosi tarpdisciplininių problemų sektoriaus vedėjas, filosofijos mokslų daktaras Vladimiras Aršinovas teigia:

-Jau apytiksliai žinomi mūsų pasaulio modeliai, kuriuose yra 11, 26 ar net 267 matavimai. Jie nėra matomi, o tarsi supakuoti specialiu būdu. Tačiau šie matavimai egzistuoja mūsų aplinkoje.

- Gamtoje gali egzistuoti laiko ir erdvės struktūros, panašios į kurmių urvus, kurios sujungia vienus pasaulius su kitais, - mano Rusijos Valstybinio astronominio P. Štenbergo vardo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, fizikos ir matematikos mokslų kandidatas Vladimiras Surdinas. - Iš principo, matematika neprieštarauja šių struktūrų egzistavimui.

Taigi, paraleliniai pasauliai, greičiausiai, egzistuoja ir yra tarpusavyje susieti „kurmių urvais“ arba „žvaigždžių vartais“ - taip juos pavadino fantastai. Moksliniuose sluoksniuose šie „vartai“ labiau žinomi kaip kvantiniai tuneliniai praėjimai. Reikia visai nedaug - surasti tokį praėjimą, patekti į jį ir, būtų labai gerai, sėkmingai sugrįžti atgal. Kaip rodo žemiau pateikiami pavyzdžiai, būtent sugrįžimas ir yra pati didžiausia problema.

Kur dingo visi šie žmonės?

Pažvelkime į praeitį. XV amžiaus Suzdalės (Rusija) metraščiuose pasakojama apie skandalais pagarsėjusią prekiautoją Manką, kuri turgaus dieną išnyko tiesiog iš miesto aikštės, matant turgaus lankytojams.

XVII amžiaus Naugardo kronikose rašoma apie Ambrozijos vienuolyno vienuolio Kirilo dingimą pietų metu.

1854-ųjų metų liepos mėnesį Selmos miesto (Alabamos valstija, JAV) gyventojas Orionas Viljamsonas, matant žmonai, dukrai ir kaimynams, pjovė pievelę šalia namo. Vyras staiga dingo. Daugiau niekas niekada jo nematė.

1880-ais metais Tenesio valstijoje (JAV) fermeris Deividas Langas ėjo lauku ir tiesiog žmonos akyse ištirpo ore.

1867-ais metais Paryžiaus gyventojas Liusjenas Busjė užėjo pasikonsultuoti pas savo kaimyną daktarą Bonvileną. Pastarasis liepė pacientui nusirengti ir atsigulti ant kušetės, o pats porai minučių išėjo į kitą kambarį, kur prisėdo prie savo darbo stalo. Kai daktaras vėl įėjo į kabinetą,

Busjė drabužiai gulėjo ant kušetės, tačiau jo paties niekur nebuvo matyti.

Vyro taip pat nebuvo ir namuose. Apie keistą nutikimą gydytojas pranešė policijai, tačiau Liusjeno Busjė paieškos baigėsi be rezultatų.

1939-ais metais statant lagerį prie Krasnojarsko (Rusija) dingo visa kalinių brigada ir juos saugoję sargybiniai. Darbo vietoje buvo aptiktos tik žmonių kepurės - lygiai tiek, kiek dingo žmonių.

1947-ais metais JAV vietinių avialinijų lėktuvas su 32 keleiviais avariniu būdu nusileido kalnuotame rajone. Gelbėtojai lėktuvą aptiko, tačiau jame nebuvo nei keleivių, nei ekipažo, šių žmonių daugiau niekas niekada nematė.

Brazilų verslininkas su žmona skrido nuosavu nedideliu lėktuvėliu išilgai vandenyno pakrantės. Staiga lėktuvas pasidarė nebevaldomas ir nukrito į seklumą. Lėktuvo kritimą matė dešimtys žmonių, todėl gelbėtojai atvyko labai greitai. Kai buvo atidarytos kabinos durys, kurios buvo uždarytos iš vidaus, paaiškėjo, kad viduje nieko nėra.

1949 m. gruodžio 1 d. į autobusą, vykusį iš Olbanio į Binhemtoną (JAV), įsėdo kareivis Džeimsas Tetfordas. Jis atsisėdo į biliete nurodytą vietą ir netrukus užsnūdo. Autobusas važiavo be tarpinių sustojimų. Kai buvo pasiektas galutinis kelionės tikslas, kiti 14 autobusu važiavusių keleivių labai nustebo, kai pamatė, jog Tetfordo nėra, o jo vietoje liko tik laikraštis ir kuprinė.

1997- ais metais 32-jų metų amžiaus Graikijai priklausančios Tilos salos gyventojas Joanas Kolofidis nusileido į seną šulinį, norėdamas jį išvalyti. Po pusantros valandos darbo pagalbininkai Kolofidį ištraukė iš šulinio, tačiau vyras buvo labai pasikeitęs - jis buvo visas žilas ir nukaršęs. Praėjus kelioms valandoms Kolofidis mirė. Atliktus skrodimą paaiškėjo, jog vyras mirė nuo senatvės.

1998- ais metais Kento mieste (Anglija) vyko mugė. Kaip ir daugelyje kitų mugių, šioje taip pat veikė juoko kambarys. Šiame kambaryje dingo  keturi vaikai. Nors policija ir labai stengėsi, tačiau nepavyko aptikti nei vaikų, nei jų daiktų.

Ir tai tik mažos grandys analogiškų įvykių grandinėje.

Visi šie paslaptingi įvykiai (o tokių ir panašių yra šimtai) iki šiol neturi jokio mokslinio paaiškinimo, tačiau jie idealiai tinka „žvaigždžių vartų“ teorijai. Spręskite patys: žmonės dingsta be pėdsakų, gana dažnai tai įvyksta kitų žmonių akyse. Jeigu kai kuriuos įvykius būtų galima paaiškinti nusikalstama veikla (vaikų dingimas mugėje), tai garbingo šeimos žmogaus „ištirpimas ore“ matant giminaičiams ar paciento, kažkodėl palikusio rūbus gydytojui, dingimas niekaip negali būti paaiškinamas kokiais nors nusikalstamais kėslais. Gali būti, kad būtent tuo metu konkrečioje vietoje atsivėrė įėjimas į paralelinį pasaulį, kuriame ir „prasmego“ nelaimingieji.

Ypač įdomus graiko Joano Kolofidžio atvejis. Jis buvo vienas iš nedaugelio, kuriems pavyko per „žvaigždžių vartus“ sugrįžti atgal. Per trumpą laiką jis nugyveno visą gyvenimą. Gaila, taip ir nepavyks sužinoti, kur jis praleido paskutines savo valandas. O gal dešimtmečius?

Senovės žinios

Australų parapsichologas Žanas Grimbriaras mano, kad pasaulyje yra apie 40 tunelių, vedančių į kitus pasaulius, ir kiekvienais metais šiuose tuneliuose be pėdsakų dingsta žmonės. Gali būti, kad šių tunelių yra žymiai daugiau. Jų netgi gali būti visur, t.y. žinantis gali atverti praėjimą bet kurioje jam patogioje vietoje. Tik kurioje tunelio pusėje stovės šis „žinantis“? Mūsų ar priešingoje?

Istorikai vis labiau linkę daryti išvadą, kad senovės civilizacijų atstovai puikiai žinojo apie šiuos tunelius -„žvaigždžių vartus“ - ir jais mokėjo pasinaudoti. Būtent kelionėmis į paralelinius pasaulius ir technologijų iš jų perėmimu galima paaiškinti idealiai orientuotus ne tik žemės paviršiaus, bet ir žvaigždžių atžvilgiu megalitinius statinius, savo tikslumu stebinančius senovinius kalendorius, nežinomų įrengimų atsargines dalis, aptinkamas žemės sluoksniuose, susiformavusiuose ledynmečių periodu, bei kitus šiuolaikinio mokslo požiūriu nepaaiškinamus daiktus.

Įvairios katastrofos sunaikino civilizacijas, kurios galėjo prieiti prie „žvaigždžių vartų“. Užsimiršo senovės žinios, užsimiršo ir keliai prie tunelių. Jeigu mes užmiršome, kaip reikia naudotis tuneliais tarp pasaulių, tai visiškai nereiškia, kad kitų pasaulių gyventojai taip pat užmiršo apie juos. Iš vienos pusės, mūsų žmonės dėl nepatyrimo išeina „tenai“ ir nebegrįžta, iš kitos - atrodo, kad jokie pašaliniai pas mus neateina. O gal vis tik ateina?

Vartai atsidaro?

Pagal į masinio informavimo priemones patekusias žinutes, 2000-siais metais Adeno įlankoje (kurioje veikia Somalio piratai) atsirado didžiulis sūkurys, pasižymintis galingu energetiniu lauku, keistomis savybėmis ir egzistuojantis, nepaisant to, kad neatitinka jokių fizikos dėsnių.

Manoma, kad netrukus į šį rajoną atvykusios tarptautinės karinės pajėgos, kuriose dalyvavo JAV, Kinija, Rusija ir kitos šalys, turėjo tikslą ne kovoti su saujele Somalio piratų - juk neįprasta, kad lėktuvnešis vaikytųsi katerius.

Laivai į Adeno įlanką buvo pasiųsti tik vienu tikslu: išsiaiškinti, koks tai sūkurys, kur jis veda ir kokį pavojų gali kelti mūsų planetos gyventojams?

2009 m. gruodžio 9-osios naktį praktiškai visi Norvegijos gyventojai tapo mįslingo įvykio liudininkai. 6:45 virš šalies (dėl reiškinio dydžio galima taip išsireikšti) ėmė suktis didžiulė šviečianti spiralė, kuri netrukus pavirto po kiek laiko beveik visą dangų uždengiančiu juodu piltuvu. Po 15-os minučių piltuvas išnyko, o Norvegijos meteorologijos institute telefonai ėmė kaisti nuo tūkstančių sunerimusių gyventojų skambučių.

Po kiek laiko buvo pranešta, kad tai rusai išbandė, tiesa - nesėkmingai, balistinę raketą. Rusija patvirtino, kad raketa tikrai buvo paleista, tačiau ne į Norvegijos pusę, ir jokio nepaprasto reginio danguje virš Rusijos nebuvo matoma.

Dar vienas įdomus dalykas. Praėjus lygiai mėnesiui po keisto atsitikimo Norvegijos danguje, sūkurys Adeno įlankoje ėmė įgauti spiralės formą - tokią pačią, kokią matė norvegai. Praėjus dar metams tokią pačią spiralę matė Australijos gyventojai.

Ar yra koks ryšys tarp šių trijų reiškinių? Gal tai yra signalas atidaryti „žvaigždžių vartus“ ar net požymis, kad jie jau atidaryti?

Teksaso žybsniai

- Tai nutiko 2011 m. gegužės 10 d. Fort Verto mieste, Teksaso valstijoje, po gana stiprios audros, - pasakoja miesto gyventojas Brajanas Luenseras. - Man pavyko šį reiškinį nufilmuoti iš 34-o pastato aukšto, kuriame gyvenu, balkono. Iš pradžių pagalvojau, kad JAV pradėjo su kažkuo karą, mus užpuolė teroristai arba ateiviai bando užgrobti mūsų pasaulį. Čiupau savo kamerą ir nufilmavau tai, kas vyko.

Vaizdo įraše galima matyti vakarinį miestą, automobilių žibintų pėdsakus ir... nepaprastai galingus iš dangaus įvairiose miesto dalyse sklindančius šviesos žybsnius.

Šiuos žybsnius matė ir kiti Fort Verto gyventojai. Netrukus šie žybsniai liovėsi, nebuvo praktiškai jokių sugriovimų, išskyrus tai, kad sudegė keletas transformatorių.

Kaip praneša Teksaso valstijos nacionalinė orų tarnyba, tą pačią dieną tarp 20 ir 21 valandos apie 210 panašių žybsnių buvo užfiksuota ir Tarant Kaunčio miete.

Įdomu tai, kad tuo pačiu metu toks pats reiškinys vyko priešingame Žemės pusrutulyje - Portugalijoje.

„Dangaus pučiamieji'

Viskas neapsiriboja vien tik milžiniškais sūkuriais ar šviesų efektais. Pastaruoju metu įvairiose pasaulio vietose pasigirsta paslaptingų garsų, kurie netgi užgožia automobilių signalizaciją.

Tokie garsai, primenantys garsius švilpukus, neseniai buvo užfiksuoti Europoje ir Kanadoje. Vokietijoje kai kuriems liudininkams netgi pavyko įrašyti „dangaus pučiamųjų“ skleidžiamą garsą. Ekspertai šį reiškinį bando paaiškinti elektromagnetiniu triukšmu, atsirandančiu dėl šiaurės pašvaistės ir radiacinių juostų, telefoninio ryšio ar oro transporto ar net gana giliai žemėje vykstančių žemės drebėjimų. Tačiau šie aiškinimai skamba ypač neįtikinamai.

Turistų nebus!

Seniai įrodyta, kad mūsų Saulė kartu su Žeme, Marsu, Jupiteriu ir kitomis planetomis visiškai nėra „pasaulio bamba“, o tik tolimas pakraštys, ir netgi ne Visatos, o mažytės jos dalies, mūsų galaktikos - Paukščių Tako. Tai, kad iki šiol nevyksta „reguliarūs“ kitų civilizacijų atstovų reisai į mūsų planetą, reiškia tai, kad iki mūsų labai toli, be to, niekam mes nesam labai įdomūs. Jeigu kas nors ir atskrenda, sukeldamas didžiulį triukšmą ufologiniuose laikraščiuose ir žurnaluose, tai įvyksta, greičiausiai, visiškai atsitiktinai. Pamanyk, pasiklydo tarpgalaktinis turistas - kam taip nenutinka? Arba užsimanė ekstremalių pojūčių, kad galėtų vėliau draugams ir pažįstamiems parodyti nuotraukas ir vaizdo įrašus: „Žiūrėkite, kur buvau užklydęs!“

Tiesą kalbant, laukti svečių iš kitų galaktikų, pasirengusių pasidalinti su mumis savo technologijomis, atvykstančių tiesiai iš kosmoso, neturime jokio pagrindo.

Ką daryti tiems, kuriems nusibodo trintis „provincijoje“, t. y. Žemės planetoje, ir labai norisi patekti į „didįjį pasaulį“? Patiems ten skristi? Tačiau žemiškos technologijos tokios, kad su jomis netgi šviesos greitį neįmanoma pasiekti. O jei kada ir pavyks pasiekti tokį greitį, vis vien toli nenuskrisime. Juk atstumas iki Sirijaus yra 9 šviesmečiai, iki Vegos - 27 šviesmečiai, o iki Siaurinės žvaigždės - net 500 šviesmečių. Vien tik mūsų galaktikos skersmuo yra 100 tūkstančių šviesmečių. Pakartosime, kad Paukščių Takas toli gražu nėra Visatos centras.

Kad ir kaip vystytųsi šiuolaikinės technologijos, patekti iš mūsų „provincijos“ į „rimtesnius“ pasaulius jos mums tikrai nepadės. Reikia ieškoti kitų kelių. Arba kitų pasaulių - paralelinių.

Autorius: Igor Saveliev