Laiko sulėtėjimas: kodėl ir kaip tai vyksta

Laikas nesustoja mus stebinti. Ne vienas yra girdėjęs, o kai kas ir susidūręs su tokiais keistais reiškiniais, kaip vidinio laiko sulėtėjimas ir išorinio laiko pagreitėjimas, laiko šuoliai, laiko iškraipymas ir panašiai. Daugelis žmonių, pasakodami apie dramatiškus įvykius, sako: „Laikas tarsi sustojo“. Ar tai yra kažkokia laiko anomalija? Ar, galbūt, tik gražūs žodžiai? Panagrinėkime žinomus failus.

Yra žinoma, kad žmogus, patekęs į ekstremalią situaciją, kartais sugeba nesąmoningai pakeisti, pristabdyti laiką ir taip padėti sau pačiam kritinėje ar net mirtinoje situacijoje. Pavyzdžiui, mūšiuose dalyvavę asmenys pasakoja: jie liko gyvi tik dėl to, kad pamatė j juos skriejančias kulkas ir suspėjo pasislėpti.

Iš pirmo žvilgsnio tai neįmanoma, nes žmogaus akis negali užfiksuoti tokiu dideliu greičiu skriejančių objektų. Tačiau liudininkai patvirtina šiuos žodžius: kareivis staiga krenta ant apkaso dugno, o kitą akimirką į tą vietą, kur ką tik buvo jo galva, pataiko kulka ar skeveldra.

Reakcija į pavojų

Yra aprašytas atvejis kirpykloje. Meistras, darantis šukuoseną klientei, nusprendė atsigerti arbatos, tačiau stiklinė susprogo, vos tik į ją įpylė karšto vandens. Situacija buvo labai rimta, nes stiklinė su karštu vandeniu buvo tuo metu jam virš kojų. Vėliau meistras prisiminė, kad stiklinė ne sprogo, o sueižėjo, ir šukės bei vanduo lėtai ėmė kristi žemyn. Dėl to jis supėjo patraukti koją.
Beje, kirpėjas stiklinės sueižėjimą matė taip, tarsi būtų rodomas 20-50 kartų sulėtintas vaizdas.

Pateikti pavyzdžiai rodo, kad laikas sulėtėja, dažniausiai, tuo metu, kai kyla mirtinas pavojus. Praeiviai spėja pamatyti nuo stogo krentančius varveklius ir atšokti į šalį. Darbininkai statybose išsisuka nuo krentančių plytų. Būdinga tai, jog visi šių įvykių dalyviai pasakoja, kad daiktas ne krito ant jų, o tarsi lėtai leidosi, todėl jie ramiai pasitraukdavo į šalį, nepatirdami baimės.

Kaip tai vyksta

Kas vyksta, kai žmogui atrodo, jog laikas eina labai lėtai ar net visiškai sustoja? Fizikai kategoriški: bet kokie įvykiai vyksta griežtai apibrėžtuose laiko rėmuose. Ar tai reiškia, kad, esant kritinėms situacijoms, žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai pagreitėja, t. y. greičiau praeina nervų impulsai, dažniau susitraukia raumenų skaidulos?

Tyrinėtojai, išanalizavę žmonių pasakojimus apie neįprastus pojūčius ir atlikę atitinkamus skaičiavimus, padarė išvadą: individualus laikas pagreitėja 120-130 kartų. Dėl to viskas aplinkui vyksta tiek pat kartų lėčiau, o žmogui atrodo, kad laikas sustojo. Tai suteikia galimybę žmogui adekvačiai įvertinti situaciją ir priimti vienintelį teisingą sprendimą.

Pabandykime panagrinėti, kaip tai aiškina jau minėta teorija.

Ypatingos asmeninės erdvės sukūrimas

Kaip rodo pateikti pavyzdžiai, esant stipriems emociniams sukrėtimams žmogus vien tik minties galia sukuria savo ypatingą asmeninę erdvę ir paleidžia vykdyti išgyvenimo joje programą. Tai gerai derinasi su jau aprašytu procesu. Šią hipotezę taip pat įrodo tas faktas, kad tie, kurie išgyveno „laiko sustojimą“, pasakoja, kad viskas vyksta keistoje tyloje, t. y. absoliučiai kitoje erdvėje. Pats žmogus kitaip suvokia laiką: išoriniame pasaulyje laikas teka taip pat, kaip ir anksčiau, o naujai sukurtos erdvės viduje laikas teka visai kitu greičiu, kuris dešimtis ar net šimtus kartų skiriasi nuo išorinio laiko.

Apie tai kalbama ir vedų mokymuose: „Kiekviena gyva būtybė - tai stebėtojas, sukuriantis savo nuosavą centrą su savu horizontu, kuris sudaro apskritimą, o likęs materialus pasaulis yra tarp jų“.

Tai sutampa su belgų chemiko ir fiziko, Nobelio premijos laureato Iljos Prigožino nuomone. Jis tvirtino, kad nuosavą laiką kuria kiekvienas žmogus atskirai kiekvieną būties momentą. Smegenys kritiniu momentu valdo nuosavą laiką - gali pagreitinti jį šimtus kartų, tačiau gali ir sulėtinti.

Tai reiškia, kad žmogaus psichika, sukurdama savo erdvę ir laiką, gali sąveikauti su fizine erdve ir laiku, taip sukeliant paranormalius ir ekstrasensorinius reiškinius, kurie, taikant tokį požiūrį, gali būti racionaliai moksliškai paaiškinti. Tai patvirtina griežtai parengti ir moksliškai pagrįsti eksperimentai.

Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus turi savo asmeninę erdvę, kuri apibūdinama kiekvieno individualaus proto asmeninio laiko tempu. Kai kuriuose lygiuose laiko tempas yra toks didelis, kad šiems žmonėms mūsų „išorinis laikas“ žymiai sulėtėja.

Letargo miego mįslė

Panašiai yra aiškinama ir letargo miego mįslė. Šiuo atveju yra visiška analogija - labai dažnai žmogus užmiega letargo miegu po stiprių sukrėtimų (artimo žmogaus mirtis, katastrofa ar avarija). Letargija (iš graikų kalbos žodžio „Lethargia“, reiškiančio „gilus miegas“, „užmarštis“), išoriškai primenanti mirtį, gali trukti nuo kelių minučių iki kelių metų, nors dažniausiai letargo miego trukmė būną iki kelių dešimčių valandų. Letargo miego metu visi organizme vykstantys procesai labai sulėtėja (žmogų galima netgi palaikyti mirusiu); jutimo organai (išskyrus akis) ir toliau fiksuoja dirginimus, vykstančius dideliais laiko tarpais.

Letargo miego, kuris kartais trunka dešimtis metų, metu žmogaus organizmas visiškai nesensta. Atsibudus natūralūs procesai organizme žymiai pagreitėja ir žmogus, miegojęs letargo miegu kelis dešimtmečius, iki amžininkų išvaizdos pasensta per 3-4 metus. Kodėl taip įvyksta?

Įžengęs į letargo miegą žmogus patenka į savo asmeninę erdvę, kuri apsaugo jį nuo išorinio negatyvo. Priklausomai nuo šio negatyvo intensyvumo ši erdvė gali būti įvairaus dydžio, tuo pačiu - skirtingos egzistavimo trukmės. Pasibaigus šios erdvės egzistavimo laikui ji išnyksta, o žmogus atsibunda iš letargo miego. Po to prasideda erdvių „suderinimo“ procesas - laipsniškas asmeninės erdvės perėjimas į aplinkinę erdvę. Tai yra suderinimo procesas ir jis pasireiškia paspartintu žmogaus vystymusi - greitu senėjimu. Tai reiškia, kad pagreitėja ne laiko tėkmė, o procesas, vykstantis perėjimo stadijoje.

Laiko sulėtėjimas kaip reakcija į pavojų

Tas pats pasireiškia žmonėms, išgyvenusiems rimtą pavojų, tik mažesniu laipsniu. Yra pastebėta, kad žmonės po to, kai pavojus praeina, į nieką nereaguoja, t. y. tarsi iškrenta iš mums įprasto laiko. Iš pradžių per vieną „siaubingą“ akimirką jie gyvena minutę, paskui „šoko“ minutę jaučia kaip vieną savo gyvenimo akimirką! Tai yra tas pats neįprastas perėjimo procesas, tik jis netrunka tiek ilgai, kiek trunka letargo miegas, nes asmeninė erdvė egzistuoja labai trumpai.

Yra žinomi atvejai, kai didžiulio pavojaus akimirkomis žmonės darė tikrus stebuklus - pakeldavo labai didelius svorius, peršokdavo labai aukštas kliūtis ir pan. Tai taip pat galima paaiškinti tuo, kad šiuo momentu žmogus sukuria savo pasaulį ir gyvena jame pagal savo taisykles, kur įmanoma tai, kas neįmanoma mums įprastame pasaulyje.

Pasinerti į asmeninę erdvę

Dabar, kai praktiškai visi naudojasi kompiuteriais, yra pastebėta, kad jaunimas nori pasinerti į asmeninę erdvę. Monitorių ekranuose jie susikuria savo pasaulį, kuriame veikia „savos“ gyvenimo taisyklės. Tai užburia ir įtraukia. Tačiau, atsidūrę įprastiniame žmonių pasaulyje, jie pasimeta ir nebežino kaip elgtis.

Analogiški procesai stebimi ir tuo metu, kai atliekami ritualai. Ritualinio veiksmo esmė yra tai, kad jau ne vienas atskiras žmogus, o visa žmonių grupė, atlikdama numatytus veiksmus ir tardama burtažodžius (būtinai choru) daug kartų sustiprina ypatingos erdvės su iš anksto numatytomis savybėmis, kurioje šie žmonės nori egzistuoti, sukūrimo impulsą!

Branduolinis Sprogimas ir laikas

Dar viena neįprasta laiko savybė pasireiškia, kai žmonės ir daiktai patenka į stiprų magnetinį lauką arba branduolinio sprogimo zoną. Semipalatinsko poligone Rusijoje, kur buvo vykdomi branduolinio ginklo bandymai, žmonės, esantiems netoli sprogimo epicentro, pasireikšdavo taip vadinamas „pakrikimas“ arba „Žarovo liga“. „Pakrikusius“ žmones, kurie po kelias paras nekvėpuodavo ir nejudėdavo, iš pradžių laidodavo, tačiau po to, kai gydytojas Žarovas įminė šį fenomeną, šiems žmonėms būdavo leidžiama paprasčiausiai išsigulėti. Ir „negyvėliai“ po kelių dienų atgydavo.

Tai reiškia, kad irgi vyksta ypatingos erdvės kūrimas, tik šiuo atveju ją kurią ne atskiras žmogus ar žmonių grupė, o šią erdvę sukuria būtent didelio intensyvumo procesas - branduolinis sprogimas ar stiprus magnetinis laukas. Tai, kad tuo metu susiformuoja ypatinga erdvė liudija ne kartą „pakrikimą“ patyrusio liudininko pasakojimas apie savo pojūčius: „atrodo, kad kažkas iš rozetės ištraukia kištuką, ir tu nustoji egzistuoti“.