Vaistinės žvirbliarūtės prieš hepatitą (Fumaria officinalis)

Prieš labai daug metų, kai Žemėje gyveno ir žmonės, ir kentaurai ir buvo daug įvairių dievų, nutiko tokia istorija. Prometėjas pavogė iš Olimpo ugnį ir dovanojo ją žmonėms, nes norėjo, kad jie būtų drąsūs, išdidūs, nepriklausomi. Didysis Dzeusas prikaustė Prometėją grandinėmis prie Kaukazo kalno viršūnės, o atlėkę kalnų ereliai godžiai lesė jo kepenis.

Bet ir to pasirodė per maža. Dzeusas padarė taip, kad žmonės kentėtų nuo epidemijų, karų, ligų.

Dievo Apolono ir nemirtingojo kentauro Chirono mokinys Asklepijus, dėl savo išmintingumo pramintas gydymo dievu, kaip galėdamas stengėsi padėti sergantiems, sužeistiems, ligotiems, bet staiga užgriuvo baisi ir nepažįstama epidemija: geltonavo oda ir akių baltymai, didėjo kepenys, baisūs skausmai baigdavosi net mirtimi. Nepadėjo jokie naminiai vaistai ar nuovirai! Tada Asklepijus pasikvietė pagalbon deivę Florą. Tik ji pažinojo visus augalus, kuriuos buvo galima rasti Žemėje. Metė Flora savo nuostabų gėlių vainiką į puodą su vandeniu, ir puode radosi stebuklingas nuoviras. Vienas žiedelis krito ant žemės prie ugnies, tas ėmė šokinėti, kad pakliūtų į stebuklingąjį nuovirą, ir tyliai šnibždėjo: « Aš irgi galiu, aš irgi padėsiu!» Patekęs į ugnį žiedelis smarkiai ir gana nemaloniai uždūmijo. «Na, ko tu šokinėji, kaip koks žvirblelis?» - sušuko Flora ir įmetė žiedelį į katilą. «Mes ir anksčiau virėme visokias žoles, gal tik šitos žvirbliarūtės ir trūko», - pamanė Asklepijus. Bet žmonėms padėjo būtent šis nuoviras!

«Kas tu tokia?» - kIausinėjo visi tos gėlelės pievoje. «Tikriausiai aš paprastas žvirblelis, o kokie gražūs kitų vardai», -liūdnai kalbėjo žiedelis. «Ne, ne, ne. Tu dabar ne paprasta žvirbliarūtė, dabar tu - nuostabi kepenų žolė! - pagyrė ją Flora. - Visi, kurie serga, ieškos tavęs ir dėkos už išgijimą».

Dabar ir mes ieškome žvirbliarūčių ir prašome jų pagalbos.

Žvirbliarūtė - tai žvirbliarūtinių šeimai priklausantis, vienmetis, 20-40 centimetrų užaugantis vaistinis, daržinis, žolinis augalas. Žvirbliarūtės turi ploną šaknį, iš kurios išauga vertikalus, plaukelių neturintis, išsišakojęs stiebas. Lapai yra melsvai žali, lancetiški, susiskaidę į 2-3 skiltis, smulkūs, kiek panašūs į rūtos lapus. Žiedai smulkūs, rausvai violetinės spalvos su raudona viršūnėle, susitelkę į siaurų, tankių kekių pavidalo žiedynus. Vaistinės žvirbliarūtės mėgsta drėgną dirvožemį, šiltas ir saulėtas vietas, todėl gali būti aptinkamos dykvietėse, daržuose, laukuose, soduose, pakelėse, šiukšlynuose. Auga kaip piktžolės, šviežios skleidžia nemalonų kvapą. Vieni, laikydami žvirbliarūtes piktžolėmis, išravi jas, kiti daro iš jų puokštes, treti rūpinasi savo sveikata ir į pagalbą pasitelkia šiuos vaistinius augalus...

Paracelsas kalbėjo: «Mes mirštame ne nuo ligų, o dėl savo nemokšiškumo”. Na, nepapasakojo, neišmokė... Gamtos galybę mes prisimename per vėlai, kai jau «trenkia žaibas». Perkame gražias gėles, o žvirbliarūčių puokštę išmetame...

Žvirbliarūtės ligoms gydyti buvo naudojamos nuo seniausių laikų, receptus perduodavo iš kartos į kartą. Žydėjimo laikotarpiu buvo renkamos ir ruošiamos antžeminės šių augalų dalys. Geriausia diena rinkti - vasaros saulėgrįžos šventė. Ypatinga augalų jėga susijusi su tuo, kad būtent tomis dienomis Saulė maksimaliai priartėja prie Žemės, o visa, kas gyva, tarp jų ir žolės, įgauna maksimalią energinę jėgą.

Žvirbliarūtė - labai švelni ir lengva, džiovinant jos susidaro mažai. Džiovintose žvirbliarūtėse daug alkoloidų, iš jų svarbiausias protopinas, flavonoidų, kartumynų, fumaro ir askorbo rūgščių, dervų, rauginių ir cukrinių medžiagų, vitamino K ir kt. Ši žolė visada buvo naudojama lėtiniam hepatitui, cholecistitui, tulžies pūslės akmenligei, lėtiniam vidurių užkietėjimui, hemorojui gydyti. Žvirbliarūtės yra nuodingos, todėl reikia griežtai laikytis dozavimo.

- 1 arbatinį šaukštelį džiovintos žolės užpilti 1 stikline verdančio vandens, palaikyti 2 valandas, kad pritrauktų, nukošti. Gerti po 2 valgomuosius šaukštus 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Žvirbliarūtės pasižymi prakaitavimą, šlapimo, tulžies išsiskyrimą skatinančiu, raumenis atpalaiduojančiu, atsikosėjimą lengvinančiu, skausmą malšinančiu, raminamuoju, traukulius slopinančiu ir žaizdas gydančiu 

poveikiu. Jų nuoviras (antpilas) stimuliuoja žarnyno veiklą, gerina virškinimą, slopina skrandžio ir žarnyno spazmus (sergant stemplės navikais ir išvarža), tonizuoja organizmą po sunkių ligų ir netekus daug kraujo, palankiai veikia širdies darbą, siaurina kraujagysles, tonizuoja gimdos raumenyną. Išoriškai naudojama visoms odos ligoms gydyti.

Gydant kraujavimus, skrandžio opaligę, spastinį opos kolitą, žvirbliarūtės naudojamos taip:

- 1 valgomąjį šaukštą šviežių šios žolės sulčių sumaišyti su 1/2 stiklinės pieno pasukų, vartoti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį.

Rekomenduoju atkreipti dėmesį: žvirbliarūtės padeda gydyti nevaisingumą (geriama prieš nėštumą), kiaušidžių uždegimą ir kitas ginekologines jėgas.

- 20 g džiovintos žolės užpilti 0,5 I degtinės, palaikyti 10 dienų, kad pritrauktų, nukošti. Gerti po 1 arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną prieš valgį (su vandeniu). Kursas - 10 dienų, paskui daryti 5 dienų pertrauką. Kartoti, kol ligonis visai pasveiks.

Žvirbliarūtės labai sudžiūna džiovinamos ir subyra kaip parakas, bet kokios jos naudingos!

Kur organizme yra kepenys, žino kiekvienas. Viename senoviniame Tibeto traktate sakoma: «Kepenys -baisios valdovės». Kepenys kaupia ir reguliuoja kraujo kiekį, jos sugeria toksines medžiagas, nukenksmina jas, šalina iš organizmo. Nesaugome mes kepenų! Tuo tarpu kepenų veiklos sutrikimai atsispindi kitų organų veikloje. Susirgimų daug: įvairios hepatito rūšys, cholecistitas, cirozė. Su kepenimis labai susijusi blužnies ir kasos veikla. Be žvirbliarūčių, būtinai reikia vartoti tokius puikius vaistinius augalus, kaip gaivenis, verbena, pelkinė mandrauninkė.

Mano senelė, būdama garbingo amžiaus, kažkaip susirgo mechanine, neužkrečiama gelta, susirgo labai sunkiai: baisiai pagelto, tulžis kaupėsi greitai, niekas nepadėjo. Senelę tikrąja to žodžio prasme išgelbėjo žvirbliarūtės ir gaiveniai.

Gerų rezultatų, gydant hepatitą C, pasiekiama vartojant ne tik minėtas vaistažoles, bet ir alokaziją. O sibirinis ženšenis padidina imunitetą net kelis kartus!

Gamta siūlo mums savo pagalbą. Juk neveltui sakoma, kad kiekvienam negalavimui gydyti gamtoje auga savas vaistas. Kokią arbatą geriate: Ceilono, indišką? O jei gertumėte liepžiedžių arbatą, niekada neturėtumėte rūpesčių su kepenimis! Skirtumas tik toks, kad liepa auga čia, apsipylusi žiedais, tik nuskink ir viskas, o firminę arbatą galima nusipirkti. Galbūt dėl to gamtinės priemonės nevertinamos taip, kaip brangūs preparatai?

- Gydytojas turi tris ginklus: žodį, augalus, peilį. Taip manė Avicena, į pirmą vietą pastatęs žodį (žinias). Dabar ir mes turime žinių apie vaistinius augalus kepenų ligoms gydyti ir pačių vaistažolių. Tegul peilis (operacija) palaukia.