Istorijos paslaptys: Vatikano paslapčių labirintais

Per visą savo istoriją žmonija kaupė gaunamas žinias įvairiais būdais – užrašuose ant akmenų, rašto ritiniuose, vėliau – rankraščiuose, knygose, buvo kuriamos ištisos bibliotekos. Mes žinome apie milžiniškų senovės bibliotekų egzistavimą, bet, deja, ne visos jos išliko, kai kurios buvo sunaikintos per stichines nelaimes, gaisrus, karus arba tiesiog dingo paslaptingomis aplinkybėmis. Manoma, kad visos senosios žinios, saugančios informaciją apie praeities civilizacijas ir tikrąją mūsų pasaulio istoriją, įvairiomis dingstimis slapta buvo išvežtos į požemines Vatikano saugyklas, kurios tapo visų pasaulio žinių apie žmonijos kilmę monopolistu. Apie tai yra daug teorijų, bet faktas tai, kad pasaulyje nėra panašios vietos, kur būtų sukoncentruota ir tuo pačiu metu paslėpta nuo žmonių begalė knygų, žemėlapių ir kitų dokumentų, liudijančių apie tikrąją žmonijos istoriją, kuriai, beje, yra ne dešimt tūkstančių metų, bet bent jau dešimtys milijonų…

Apie tai liudija ne tik archeologiniai tyrinėjimai su randamais artefaktais, bet ir daugybė beveik visų pasaulio tautų mitai ir legendos. Tačiau požiūris į šį turtingą paveldą, į mitologines žinias, jų užslaptinimas kelia daug klausimų…

Vatikano saugyklų turtai – biblioteka

Remiantis oficialiais duomenimis, Vatikano bibliotekoje saugoma apie 1,5 mln. įvairių leidinių (tiek senovės, tiek ir kai kurių šiuolaikinių), 150 tūkstančių rankraščių ir archyvinių tomų, 8300 ankstyviausiojo spaudos laikotarpio knygų (maždaug nuo 1446 m.), iš jų 65 pergamentinių, daugiau nei 100 tūkstančių graviūrų, apie 200 tūkstančių žemėlapių ir dokumentų, 300 tūkstančių įvairių monetų bei medalių ir taip pat daugybė meno kūrinių.

Neoficialiais duomenimis požeminėse Vatikano saugyklose, užimančiose milžinišką plotą, yra daugybė slaptų kambarių, apie kuriuos žinoma tik išrinktiesiems. Daugelis popiežių, daug metų išbuvę Vatikane, net nežinojo apie jų egzistavimą. Būtent šiuose kambariuose yra neįkainojami rankraščiai, kuriuose saugomos įvairios pasaulio kūrimo paslaptys, juose galima rasti atsakymus į visus klausimus, net apie gyvybės kilmę Žemėje.

Manoma, kad Vatikano saugyklose yra beveik visos pasaulio senovės bibliotekos, įskaitant tariamai sudegintas ar kitaip sunaikintas, kaip Tėbų, Kartaginos ir, žinoma, Aleksandrijos.

Aleksandrijos biblioteka Vatikane?

Rusų istorikas Georgijus Sidorovas (Георгий Сидоров) pasakoja, kad į Aleksandrijos biblioteką Egipto pareigūnai paimdavo visus į šalį įvežamus graikų pergamentus: kiekvienas laivas, atvykęs į Aleksandriją, jeigu jame buvo literatūros kūriniai, turėjo parduoti juos bibliotekai arba pristatyti kopijavimui. Bibliotekos saugotojai paskubomis perrašydavo visas į rankas pakliuvusias knygas, šimtai vergų sunkiai dirbo kiekvieną dieną, kopijavo ir rūšiavo tūkstančius raštų ritinių. Ir taip, artėjant mūsų eros amžiui, Aleksandrijos bibliotekoje jau buvo daug tūkstančių rankraščių ir ji buvo laikoma didžiausia senovės pasaulio knygų kolekcija. Čia taip pat buvo saugoma visų žinomų mokslininkų ir literatų kūriniai, knygos įvairiausiomis kalbomis. Buvo kalbama, kad pasaulyje nėra nė vieno vertingo literatūrinio kūrinio, kurios kopijos nebūtų Aleksandrijos bibliotekoje.

Oficiali istorija teigia, kad milžinišką Aleksandrijos biblioteką ištiko tragiškas likimas. Yra kelios versijos apie jos žūtį. Viena jų teigia, kad didžiąją bibliotekos dalį 47 m. pr. m. e. sudegino Julijaus Cezario kariai. Tačiau garsioji Aleksandrijos biblioteka, kurioje buvo 700 000 rankraštinių knygų ir tekstų, nežuvo, Cezaris buvo pirmasis, kuris iš Aleksandrijos išvežė milžinišką kiekį knygų ir žemėlapių į Italiją. Kai keli Cezario laivai išplaukė, Aleksandrijos bibliotekoje buvo suorganizuotas gaisras, kurį gesino tie patys romėnai su egiptiečiais. Tuo pačiu metu dalis archyvo buvo išgelbėta, bet panašių išpuolių prieš biblioteką buvo ir II m. e. a. ir sunaikinta tai, kas buvo likę – egzemplioriai unikalių senovinių knygų, žemėlapių, papirusų, aišku, kopijų. O originalai liko Vatikane.

Bet tariama gaisro istorija, pasak nepriklausomų tyrinėtojų, – tai tik dūmų uždanga, skirta nuslėpti nuo žmonijos tai, ko jai nereikia žinoti, ko galbūt ji negalėtų suvokti ir suprasti.

Neoficialiais duomenimis Vatikaną įkūrė Amono šventyklos šventikai, todėl tikroji jo rezidencija yra ne Italijoje, o Egipto Amono šventykla. Italijos Vatikanas šiandien – tai labiau žmogaus pažinimo paslapčių saugotojas. Būtent iš čia yra ,,išmetami trupiniai“, kad šiuolaikinė civilizacija vystėsi tokiu būdu ir tokiu tempu, t. y. pateikiama tik ta informacija, kuri yra tinkama tikriesiems Vatikano  savininkams.

Pagal viešai prieinamus šaltinius ir enciklopediją Vatikano biblioteka buvo įkurta 1475 m. birželio 15. Tačiau tai nelabai tiksliai atspindi tikrovę, nes iki šio laiko popiežių biblioteka jau turėjo seną ir turtingą istoriją. Po neilgo laikotarpio, kai oficialiai buvo įkurta Vatikano biblioteka, ten jau buvo daugiau nei trys tūkstančiai originalių rankraščių, kuriuos supirkinėjo popiežių apaštaliniai nuncijai Europoje.

Didelis skaičius darbų turinio buvo įamžintas ateities kartoms perrašinėtojų. Tuo metu kolekcijoje buvo ne tik teologiniai darbai ir šventos knygos, bet ir lotynų, graikų, hebrajų, koptų, sirų ir arabų literatūros klasikiniai kūriniai, filosofiniai traktatai, istorijos, teisės, architektūros, muzikos ir meno veikalai.

Vatikano biblioteka traukia savo paslaptingu uždarumu, bet tam, kad atskleisti jos paslaptis, reikia dar gerai ištyrinėti jos fondus, o tai nėra labai paprasta. Prieiga prie daugelio archyvų yra griežtai ribojama.

Norint prieiti prie daugumos dokumentų, būtina pateikti specialų prašymą bei paaiškinti interesų priežastį. Bet tai nereiškia, kad prašymas bus įvertintas palankiai. Be to, istorikas turi turėti nepriekaištingą reputaciją, o apie jos nepriekaištingumą sprendžia Vatikano institucijos.

Kalbant apie Vatikano slaptąjį archyvą, t.y. apie uždarytąjį bibliotekos fondą, tai ten patekti praktiškai neįmanoma: vėlgi reikalingas specialus leidimas.

Ir nors oficialiai biblioteka pripažinta esanti atvira mokslui ir tyrinėjimui, kiekvieną dieną į ją gali patekti tik apie 150 specialistų ir mokslininkų. Su tokiais tempais išstudijuoti visą šį lobį prireiktų 1250 metų, turint omenyje, kad Vatikano slaptieji archyvai saugomi lentynose, kurios tęsiasi net 84 kilometrus. Jei kas ir įgyja prieigą dirbti su bibliotekos fondais, išsinešti iš ten nieko negalima. Ši privilegija yra prieinama tik popiežiui.

Vatikano biblioteka – viena iš labiausiai saugomų objektų pasaulyje. Be daugybės šveicariškųjų gvardiečių bibliotekos ramybę saugo itin modernios automatikos sistemos.

Vatikano bibliotekoje yra daugybė archyvų, kurie dar nėra ištirti. Joje yra vertybės, prie kurių galima patekti tik teoriškai. Pavyzdžiui, ypatinga bibliotekos mįslė – tai senovės indėnų – toltekų knygos. Apie jas žinoma tik tiek, kad jos egzistuoja, visa kita – legendos ir hipotezės. Pagal prielaidas jose yra informacijos apie dingusį inkų auksą. Taip pat yra teorija, kad būtent jose galima gauti patikimos informacijos apie ateivių apsilankymus mūsų planetoje, pradedant nuo seniausių laikų iki šių dienų. Manoma, kad bibliotekoje yra informacijos ir apie paslaptingas Velykų salos statulas.

Yra versija, kad Vatikano bibliotekoje yra grafo Kaliostro vieno veikalo kopija. Egzistuoja vieno teksto kopijos fragmentas, kuriame aprašoma atjaunėjimo arba kūno regeneracijos procesas: ,,Tai išgėręs žmogus tris dienas būna be sąmonės, vyksta dažni mėšlungiai, traukuliai, stiprus prakaitavimas. Po to atsigavęs, buvusioje būsenoje nejautęs jokio skausmo, trisdešimt šeštą dieną jis priima trečią dozę ,,raudono liūto“ (t.y. eliksyro), po to krenta į gilų ramų miegą, kurio metu lupasi oda, iškrenta dantys, plaukai, nagai. Visa tai atauga kelių parų bėgyje. Keturiasdešimtos dienos rytą jis palieka patalpą nauju žmogumi, jausdamas pilną atjaunėjimą“…

Nors šis aprašymas skamba fantastiškai, bet jis stebėtinai tiksliai pakartoja mažai žinomą „Kaya Kappa” atjauninimo būdą, pasiekusio mus iš senovės Indijos. Šį užslaptintą atjauninimo metodą išbandė indas Tapasvidzhi, kuris pragyveno 185 metus. Pirmą kartą jis jauninosi pagal ,,Kaya Kappa” metodą būdamas 90-ies metų.

Keistas faktas, kad jo stebuklingas virsmas taip pat truko keturiasdešimt dienų, kurių daugumą jis pramiegojo. Praėjus keturiasdešimčiai dienų išaugo nauji plaukai ir dantys, o į kūną grįžo jaunystė ir žvalumas. Panašumas su grafo Kaliostro metodu yra gana akivaizdus, ​​todėl įmanoma, kad gandai apie atjauninimo eliksyrą gali būti  realūs.

2012 m. Vatikano apaštalų biblioteka pirmą kartą leido kai kuriuos dokumentus pateikti visuomenei už šventos valstybės ribų ir eksponuoti juos viešai Kapitolijaus muziejuje Romoje. Gianni Venditti, archyvaras ir parodos kuratorius, tada pasakė: ,,Pirmiausia, svarbu išsklaidyti mitus ir legendas, kurios supa šią didelę žmonijos žinių kolekciją”.

Bet ar išsklaidė?

Visi parodoje ,,dalyvavę“ dokumentai buvo originalūs ir apimantys beveik 1200 metų laikotarpį, atskleidžiantys istorijos puslapius, kurie niekada anksčiau nebuvo prieinami plačiajai visuomenei. Tačiau, kaip nesunku atspėti, visų šių dokumentų atskleidimas nekelia jokios ,,grėsmės“ Vatikanui, – apie juos vienaip ar kitaip buvo žinoma ir anksčiau. O kiti?

Daugelis tyrinėtojų mano, kad prie visų Vatikano archyvų užslaptinimo yra prisidėję masonai, kurie laikomi paslaptinga Žemės vyriausybe, apie tai visi kalba, bet vis dėlto nėra nieko žinoma. Kaip ir nežinoma kada mums bus atskleistos visos gerai saugomos bibliotekos archyvo paslaptys.