Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Rugsėjo » 29

Senovinio Marso žemėlapio iš Aleksandrijos bibliotekos paslaptis

Paieškos ir radiniai. Pagal pavadinimą matyti, kad Aleksandriją 332-331 m. pr.m.e. įkūrė Aleksandras Makedonietis. Po jo, valdant Ptolemėjų dinastijai, miestas tapo Egipto sostine ir Didžiausiu Viduržemio jūros uostu. Aleksandrijos biblioteka buvo įkurta III amžiuje pr.m.e.

Anot įvairių šaltinių, joje buvo saugoma nuo 100 tūkstančių iki milijono rankraščių. Nežiūrint gaisrų ir fanatikų barbariškumo, biblioteka išsilaikė daugiau kaip tūkstantį metų! Bet VII m. e. a. čia atėjo arabai, kurie sunaikino biblioteką (istorijos paslaptys - paranormal.lt).

Ilgą laiką istorikai manė, kad neįkainojamas senovės žinių lobynas pražuvo visiems laikams, tačiau pamažu įvairiose Europos ir Azijos šalyse ėmė atsirasti istoriniai dokumentai, akivaizdžiai kažkada priklausę bibliotekai. Jos sergėtojai, tų laikų gana išsilavinę žmonės, negalėjo nematyti, kokį pavojų kelia lobynui religinių fanatikų siautėjimai, ir bandė kažkaip gelbėti rankraščius.

Aleksandrijos biblioteka, istorija, rankraščiai, biblioteka

Paslapčiomis nuo valdovų sergėtojų kasta pasirūpino, kad būtų padarytos pačių svarbiausių istorinių dokumentų kopijos. Tam buvo pasamdyta daug perrašinėtojų. O dokumentų originalai nedidelėmis partijomis buvo siunčiami į kitas šalis. Kai kuriais duomenimis, dalis rankraščių atsidūrė net Tibeto vienuolynų bibliotekose.

Vienu iš senovinių rankraščių saugojimo centrų tapo Ečmiadzinas - armėnų bažnyčios vadovo rezidencijos vieta. Pamažu Armėnijoje įsikūrė senovinių rankraščių ritinių saugojimo centras Matenadaranas. 1920 metų gruodžio 17 dieną, kai Armėnijoje buvo paskelbta sovietų valdžia, Matenadaranas buvo paskelbtas nacionaliniu turtu. 1939 metais valdžia saugyklą iškėlė į Jerevaną, o 1960 metais pastatė specialų pastatą. 1939 metais tarp asmenų, atsakingų už rankraščių pervežimą iš bažnyčios vadovo rezidencijos į Jereveną, buvo jaunas istorikas iš Maskvos Viktoras Arutiunianas. Iš tikrųjų jis buvo NKVD darbuotojas. Apie tolesnius įvykius pasakoja Viktoro dienoraštis, kurį jis rašė tuo laiku.

Jame rašoma, kad kartą, apžiūrinėdamas ritinius, viename iš jų Arutiunianas su nuostaba pamatė... Marso paviršiaus žemėlapį! Dar daugiau, aplink Marsą buvo nupieštas apskritimas, o ant jo - skrituliukas, kuris neabejotinai reiškė planetos palydovą!

Atradimas pritrenkė Viktorą, bet jis pasielgė vėjavaikiškai: atsargiai išėmė žemėlapį ir paslėpė užantyje. Tikėjosi parodyti žemėlapį savo buvusiam mokytojui, o paskui grąžinti į vietą. Deja, vienintelis lapelis su žemėlapiu davė labai mažai informacijos. Tekstas buvo parašytas lotyniškai, greičiausiai tai vėlesnių laikų vertimas iš senovės egiptiečių kalbos. Bet čia nebuvo pačios svarbiausios informacijos - kas ir kada padarė šį žemėlapį?

Aleksandrijos biblioteka, istorija, rankraščiai, biblioteka

Ir nors optinės linzės buvo žinomos ir Senovės Egipte, net Galilėjus negalėjo pamatyti Marso palydovų per savo teleskopą. To negalėjo padaryti XIX amžiuje ir mokslininkai didžiausioje Europoje Pulkovo observatorijoje. 1877 metais Marso palydovai buvo atrasti JAV Jūrų observatorijoje su naujausiu 26 colių teleskopu. Tačiau žemėlapyje, kurį rado Viktoras, buvo pavaizduotas tik vienas palydovas!

Deja, ši neįtikėtina istorija liko nebaigta. Viktoras persiuntė žemėlapį į Armėnijos mokslų akademiją ir nurodė, iš kur jis paimtas. Paskui prasidėjo karas. Viktoras išėjo į frontą ir dingo be žinios. Po karo nebuvo jokių publikacijų nei apie nuostabųjį žemėlapį, nei apie rankraščio ritinį, iš kurio jis buvo paimtas. Greičiausiai rankraštis taip ir guli Matenadarano archyve.

Netiesioginiu patvirtinimu, kad unikalus dokumentas vis dėlto egzistuoja, galima laikyti istorijos mokslų kandidato A. Gorbovskio informaciją, kad garsaus gruzinų mokslininko ir rašytojo Sabos Orbelianio (1658-1725) Aiškinamajame žodyne yra minimas Marso palydovas ir net nurodytas jo orbitos spindulys -24 019 km (šiuolaikiniais skaičiavimais - 25 459 km). Gali būti, kad Orbelianis lankėsi Ečmiadzine ir pasisėmė šių žinių iš senovinio rankraščio. Šiaip ar taip, reikėtų jo paieškoti, nors tai būtų tikrai nelengvas uždavinys:  Matenadarano fonduose iki persikraustymo į naują pastatą buvo apie tūkstantis senovinių rankraščių, 1850 fragmentų, 2 tūkstančiai puslapių iš įvairių knygų ir apie 200 tūkstančių dokumentų apie Rytų šalių istoriją. Bet vis dėlto tikėtina, kad Marso žemėlapio paslaptis verta kruopščių ir daug darbo reikalaujančių pastangų.

Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar