Ant Negyvosios jūros rankraščių aptikti prarastos senovinės technologijos pėdsakai

Mokslininkai, neseniai atlikę bene įdomiausius Negyvosios jūros rankraščių tyrimus pastaraisiais laikais, teigia atradę šį tą labai neįprasto – jų surinktos žinios gali leisti nustatyti, kur ir kaip šie rankraščiai buvo pagaminti, rašo „Science Alert“.

Negyvosios jūros rankraščiuose, kurių numanomas amžius yra apie 2000 metų, yra užfiksuoti didžiulės svarbos senoviniai tekstai. Nuo to laiko, kai 1947 metais juos surado beduinų piemenys, mokslininkai rekonstravo daugiau nei 900 senovine hebrajų kalba užrašytų tekstų. Nors didesnioji dalis rankraščių yra negrįžtamai suirę, nemaža jų dalis iki šių dienų yra įskaitomi.

Vienas iš didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių yra Šventyklos ritinys. Jis yra ir vienas iš vertingiausių šiame rinkinyje.

Kiek yra žinoma, rankraščiai, surasti oloje, esančioje į šiaurę nuo Negyvosios jūros, 1956 metais beduinų buvo parduoti senienų prekeiviui, kuris juos suvyniojo į celofaną ir paslėpė batų dėžėje, padėtoje po grindų lentomis. Po 11 metų, kai rankraščiai galų gale pateko į mokslininkų rankas, juos buvo smarkiai sugadinusi drėgmė.

Šiandien Šventyklos ritinys yra ploniausias iš visų Negyvosios jūros rankraščių. Vos dešimtosios milimetro dalies storio popierius yra neįtikėtinai plonas, tačiau išlikęs ritinys yra net 8 metrų ilgio, o jo rašymo paviršius yra švariausias ir balčiausias visoje kolekcijoje.

Nors Rytuose ir Vakaruose senovinės pergamentų gamybos technologijos skyrėsi, didžioji jų dalis buvo gaminama iš gyvūnų odos, nuo kurios buvo nuvalyti riebalai, nuskusti visi plaukai. Tuomet oda buvo ištempiama ir išdžiovinama, kartais ir ištrinama druska. Rytietiški papirusai būna įvairių rudos spalvos atspalvių, o vakarietiški paprastai būdavo nerauginami.

Šventyklos papirusas nepriklauso nė vienai iš šių kategorijų. Jis nuo kitų to paties rinkinio pergamentų skiriasi tuo, kad jame tekstas surašytas ne „plaukų“, o „mėsos“ pusėje. Maža to, šio konkretaus ritinio rašalas yra įsigėręs į neorganinį sluoksnį, kuris dengia paties papiruso paviršių.

Mokslininkai norėjo išsiaiškinti, dėl ko taip yra, todėl paėmė mažą šio pergamento gabalėlį – maždaug 2,5 centimetrų pločio – ir su juo neinvaziniais būdais atliko didelės raiškos cheminės sudėties tyrimus.

„Šie metodai leido mums išlaikyti dominančias medžiagas labiau palankiose sąlygose, kol nustatinėjome šimtus ir tūkstančius skirtingų elementų ir junginių spektrų visame mėginio paviršiuje, taip itin detaliai nustatydami jo cheminės sudėties įvairovę“, – sakė Harvardo universiteto (JAV) skenuojančio elektroninio mikroskopo operatorius Jamesas Weave'as.

Gauti rezultatai mokslininkus apstulbino: jie atrado iki šiol nežinotą senovinį pergamentų gamybos metodą.

Mokslininkai pergamento paviršiuje aptiko įvairiomis koncentracijomis pasiskirsčiusį sieros, natrio ir kalcio mišinį. Šie elementai yra ženklas, kad prieš užrašant visus jame esančius žodžius, pergamentas kažkokiu būdu buvo padengtas specialia iš įvairių druskų sudaryta danga.

„Šio tyrimo implikacijos siekia gerokai toliau nei vien Negyvosios jūros rankraščiai. Pavyzdžiui, jis parodo, kad pačioje pergamentų gamybos periodo pradžioje Artimųjų Rytų regione buvo naudojami keli skirtingi metodai, nors viduramžiais padėtis buvo visai kitokia ir buvo naudojamas tik vienas odų apdorojimo metodas“, – sakė Hamburgo universiteto (Vokietija) chemikas Ira Rabinas.

Mokslininkai galvoja, kad neorganinis sluoksnis, anksčiau identifikuotas Šventyklos ritinio paviršiuje, turėtų būti unikalios gamybos technologijos dalis ir gali paaiškinti, dėl ko šis papirusas yra toks šviesus ir atsparus aplinkos poveikiui.

„Todėl Šventyklos ritinį galima klasifikuoti kaip vakarietišką papirusą, kuris buvo modifikuotas rašymo paviršių padengus neorganiniu sluoksniu“, – darė išvadą tyrimo autoriai.

Visgi daugeliu atžvilgiu šio tyrimo išvados iškelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Pavyzdžiui, šios dangos sudėtis neatitinka Negyvosios jūros vandens sudėties. Tai reiškia, kad ji buvo atgabenta iš kažkur kitur. Iš kur – kol kas niekas negali pasakyti.

„Manęs nė kiek nenustebino tai, kad dalis ritinių nebuvo pagaminti Negyvosios jūros regione. Būtų naivu manyti, kad jie visi pagaminti ten pat“, – sakė su pastarojo tyrimo vykdytojų grupe nesusijęs Biblijos tyrėjas Jonathanas Ben-Dovas.

Tačiau vien tai, jog druskos nėra būdingos Negyvosios jūros regionui, nebūtinai reiškia, kad ir Šventyklos ritinys pagamintas ne ten – negalima atmesti tikimybės, kad į negyvosios jūros regioną buvo atvežtos tik ypatingos druskos.

Norint nustatyti šios ritinio dangos kilmę, mokslininkai turės atlikti daugiau papildomų tyrimų, kurių metu, be kita ko, bus siekiama ir geriau suprasti, kaip šis iki šiol nežinotas metodas galėjo taip efektyviai išsaugoti papiruso būklę.

Su visos apimties moksliniu straipsniu, aprašančiu šį tyrimą, galima susipažinti paspaudus šią nuorodą.

Publikuoja: 15min.lt