Mįslingas senovės bibliotekų likimas

Senovės bibliotekos, sukaupusios antikinės civilizacijos žinias, senovėje kartais buvo vadinamos išminties saugyklomis, minties prieglobsčiu. Tačiau senovės bibliotekas tarsi persekiojo kažkoks piktas likimas: vienos buvo negrąžinamai sunaikintos, kitos taip gerai paslėptos, kad jų ir šiandien niekas dar nerado.

Ninevija

Vienas pirmųjų, pradėjusių rinkti rašytinius šaltinius, buvo asirų karalius Ašurbanipalas, gyvenęs VII amžiuje prieš mūsų erą. „Karalių karalius, keturių pasaulio šalių valdovas“, kaip jį vadino pavaldiniai, Ninevijoje pastatė didžiulį pastatą, kuriame buvo saugoma daugiau nei 20 tūkstančių knygų, kuriose buvo sukauptas kultūrinis ir mokslinis senovės pasaulio palikimas. Faktiškai tai buvo molio lentelių, išraižytų dantiraščiu, komplektai. Daugelis knygų turėjo 100 ar daugiau „nelankstomų puslapių“, pagamintų iš specialaus deginto molio, siekiant suteikti atsparumą. Vaizdžiai kalbant, tokia biblioteka nedegė ugnyje, negedo vandenyje. Labai svarbu ir tai, kad šioms knygoms nebuvo baisios žiurkės ir pelės. Tačiau senovės tekstams atsirado baisesnių priešų - žmonių tamsumas ir religinis fanatizmas. Kai midiečių ir babiloniečių armija 612-ais metais prieš mūsų erą šturmu užėmė Nineviją, pirmiausia susidorojo su miesto gynėjais, o po to ėmė siaubti molio
lenteles. Taip knygos tapo šukių krūva.

Kujundžiko kalvą, ant kurios kažkada buvo pastatyta didžiulė knygų saugykla, archeologai atkasė tik XIX amžiuje. Stebuklingu būdu išlikę molio lentelių fragmentai dabar saugomi Britų muziejuje.

Pergamas

Pergame - to paties pavadinimo karalystės, esančios Mažosios Azijos šiaurės vakaruose, sostinėje II amžiuje prieš mūsų erą buvo pradėtas gaminti pergamentas (iki to meto rankraščiai buvo saugomi papiruso ritinėliuose), todėl knygos įgavo formą, artimą dabartinėms. Pergamento gamybos technologija buvo ištobulinta: ši medžiaga kurį laiką buvo naudojama knygoms spausdinti netgi po to, kai jau buvo išrastas popierius.

Visame antikiniame pasaulyje sklido garsas apie Pergamo biblioteką, kurioje buvo saugomas daugiau kaip 200 tūkstančių rankraščių ir manuskriptų. Si unikali knygų saugykla buvo Akropolyje, o jos globėja buvo deivė Atėnė. Tačiau netgi tokia globa neapsaugojo bibliotekos nuo visiško sunaikinimo, kai Pergamas neteko nepriklausomybės ir tapo Romos provincija. Karvedys Markas Antonijus, vienas Julijaus Cezario šalininkų, norėdamas patenkinti savo įgeidį, beveik visas Pergame sukauptas knygas padovanojo Egipto karalienei Kleopatrai, stengdamasis sulaukti jos palankumo po to, kai dėl romėnų kaltės sudegė didžioji Aleksandrijos bibliotekos dalis.

Aleksandrija

Po to, kai Aleksandrijos biblioteka buvo papildyta knygomis iš Pergamo, šios bibliotekos fondą sudarė 700 tūkstančių knygų. Šios, netgi dabartiniu mastu didžiulės knygų saugyklos lentynose buvo
laikomi ypač vertingi papiruso ritinėliai iš Egipto, Rytų šalių, Delfo pergamentas, Platono rankraščiai, taip pat iki mūsų dienų neišlikę Aristofano, Homero, kitų žymių autorių kūriniai.

Biblioteka buvo dalis Aleksandrijos muzejono - svarbiausio matematikos, mechanikos, gamtos mokslų centro. Yra manoma, kad būtent čia Archimedas išrado vandens siurblį, Erastofenas išmatavo Žemės skersmenį, Euklidas parašė savo garsiausią veikalą „Pradmenys“ (15 knygų), kuriame buvo sukaupti antikos matematikos pagrindai, o Klaudijus Ptolemėjus parašė veikalą „Almagestas“ - senovės gyventojų astronominių žinių enciklopediją. Bibliotekoje dirbo Hipatija (Ipatija) - matematikė, astronome ir filosofė. Kai pagrindinis bibliotekos pastatas tapo ankštas, šalia dievo Serapio šventyklos buvo pastatytas bibliotekos filialas Serapijonas, į kurį buvo pergabenta daugiau nei 40 tūkstančių manuskriptų.

Tačiau ir šis unikalus antikos žinių šaltinis buvo negrąžinamai sunaikintas. 391-ais mūsų eros metais Romos imperatorius Feodosijus I (tas pats, kuris uždraudė Olimpines žaidynes, laikydamas jas pagoniškomis) išprovokavo bibliotekos pogromą. Tai nebuvo sunku padaryti, nes karingai nusiteikusiems krikščionių bažnyčios ortodoksams biblioteka visada atrodė kaip „šėtono šventykla“.

Paskutinį tašką padėjo kalifo Omaro armija, kuri 641-ais metais užėmė Aleksandriją. Nors kalifui ir buvo pranešta, kad kai kurie užgrobti rankraščiai neprieštarauja Koranui, užkariautojas vis vien įsakė juos sumesti į laužą. Puiki biblioteka, antikos kultūros perlas, surinkusi Pergamo bibliotekos fondus, asmeninę Aristotelio biblioteką bei kitų garsių mąstytojų darbus, praktiškai buvo visiškai sunaikinta.

Samarkandas

Tuo istorijos laikotarpiu, kai Konstantinas dar tik rengėsi tapti Bizantijos imperatoriumi, už tūkstančių kilometrų nuo Bosforo esančiame Samarkande buvo sprendžiamas dar vienos viduramžių laikų bibliotekos likimas. Tai buvo Ulugbeko, garsiojo užkariautojo Tamerlano anūko, biblioteka. Pats Tamerlanas, kuris karo žygiuose praleido 37 metus, užkariavo 26 dideles ir mažas karalystes, buvo

žinomas kaip mokslo, meno ir amatų globėjas. Iš tolimų žygių jis į savo sostinę atsigabeno belaisvius mokslininkus, architektus, menininkus, amatininkus. Būtent Tamerlano valdymo metais Samarkandas tapo architektūros perlu, apie kurį garsas sklido po visas Rytų šalis ir toli už jų. Be jo, karvedys parsigabeno ypač vertingų knygų ir rankraščių iš Mažosios Azijos, Turkijos, Persijos, Indijos.

Po Tamerlano mirties jo imperija suskilo į dvi dalis: Chorasaną, kurio sostinė buvo Heratas, valdė užkariautojo sūnus Šachruchas, o Maveranachrą, kurio centras buvo Samarkandas, valdė Šachrucho sūnus Ulugbekas. Būtent pastarajam ir atiteko unikali biblioteka, kurią kaupti pradėjo jo grėsmingasis senelis.

Ulugbekas garsėjo kaip vienas iš labiausiai apsišvietusių viduramžių laikų valdovų, kuris pasikvietė ne vieną garsų mokslininką iš Rytų šalių. Iš jų galima paminėti Kazizadę Rumį, kurį amžininkai vadino savo laikų Platonu, arba Alį Kuščį, turėjusį ne mažiau garbingą Rytų Ptolemėjaus pravardę. Didžiąją laiko dalį Ulugbekas skyrė įvairiems mokslams, pirmiausia savo paties pastatytoje observatorijoje. Pagrindiniame Ulugbeko veikale „Naujosios astronomijos lentelės“ surinkta informacija apie 1018 žvaigždžių, kuri praktiškai nesiskiria nuo dabartiniu metu turimos informacijos.

Nieko keisto, kad ne visiems rūmuose patiko Ulugbeko mokslinė ir šviečiamoji veikla. Jis po savo tėvo Sachrucho mirties 1447-ais metais tapo Timuridų dinastijos galva. Tačiau sąmokslas brendo tiesiog akyse. Išdavikai savo pusėn palenkė netgi Ulugbeko sūnų Abdulatifą.

Ulugbekas jautė artėjančią nelaimę. Jis suprato, kad tamsūs fanatikai, užėmę valdžią, gali sunaikinti jo sukurtą mokslo bazę. Observatorija buvo pasmerkta, o biblioteką reikėjo skubiai gelbėti. Ulugbekas pasikvietė pasitarti Alį Kuščį, kuris papasakojo, kad kalnuose, netoliese Kešo gyvenvietės, kur jis gimė, yra daugybė urvų, kuriuose galima paslėpti biblioteką. Taip ir buvo nuspręsta daryti. Knygos - keletas tūkstančių egzempliorių - buvo sudėtos į kaustytas skrynias. Tamsią naktį karavanas su knygomis iškeliavo iš Samarkando.

Netrukus pačiame Samarkande prasidėjo tragiški įvykiai. 1449-ųjų metų spalio mėnesį Ulugbekas buvo išdavikiškai nužudytas, o šiame sąmoksle labai svarbų vaidmenį vaidino jo sūnus. Netrukus buvo sugriauta observatorija. Daugelis mokslininkų iš Samarkando išvyko į Heratą.

Pasakojama, kad po Ulugbeko žūties Kušči su karavanu iškeliavo į Turkiją, kur ir gyveno iki pat savo mirties. Manoma, kad jis su savimi išsigabeno dalį knygų iš bibliotekos, tačiau tai buvo labai nežymi dalis. Pagrindinė bibliotekos dalis liko paslėpta. Grįžti ir paimti likusias knygas Kušči nebeturėjo galimybės, nes Maveranachre prasidėjo didžiuliai sukrėtimai...

Bibliotekos pėdsakai visiškai išnyko. Jos buvimo vieta yra viena iš didžiausių neįmintų Rytų paslapčių.