Įvykusi branduolinė katastrofa Žemėje – ne hipotezė?

Tai, kad Žemėje įvyko branduolinė katastrofa, gali būti visai ne hipotezė, o reali tragedija, įvykusi prieš 25-30 tūkstančių metų, po kurios įsivyravo branduolinė žiema, mokslui žinoma kaip pasaulinis apledėjimas. Reiškinys, kurio niekas niekaip negali paaiškinti.

Mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kad anglies dioksido vandenyne yra 60 kartų daugiau nei atmosferoje. Atrodytų, kad tame nėra nieko ypatingo, tačiau kalbama apie tai, kad upių vandenyse jo kiekis yra toks pat kaip atmosferoje. Jei paskaičiavus visą anglies dioksido kiekį, kurį išskyrė ugnikalniai per pastaruosius 25.000 metų, tai vandenynuose jo turinys būtų padidėjęs ne daugiau kaip 15% (0,15 karto), bet ne 60 (t.y 6.000% ).

Lieka daryti prielaidą, kad Žemėje įvyko milžiniškas gaisras ir susidaręs anglies dioksidas buvo ,,išplautas“ į Pasaulinį vandenyną. Tarp kitko, Vedose yra minimas dalinis pasaulio sunaikinimas ugnies ir vandens energijos pagalba (gaisrais ir potvyniais).

Skaičiavimai parodė, kad norint gauti tokį anglies dioksido kiekį, kiek dabar yra vandenynuose, anglies turėtų sudegti 20.000 kartų daugiau nei yra mūsų šiuolaikinėje biosferoje. Žinoma, patikėti tokiu fantastišku rezultatu sunku, nes jeigu iš tokios didžiulės biosferos išsiskirtų visas vanduo, tuomet visų vandenynų lygis pakiltų 70 metrų. Mokslininkai pradėjo ieškoti kito paaiškinimo.

Ieškant atsakymų, atkreiptas dėmesys, kad toks pats vandens kiekis yra Žemės poliuose, vadinamose poliarinėse kepurėse. Galima daryti išvadą, kad visas šis vanduo kadaise tekėjo žuvusios biosferos gyvųjų organizmuose ir augalijoje. Taip išeina, kad senovės biosferos masė tikrai buvo didesnė nei mūsų 20.000 kartų. Štai kodėl Žemėje liko tokios didžiulės upių vagos, kurios dešimtimis ar šimtais kartų yra didesnės nei šiandieninės, o Gobio dykumoje išliko milžiniškos išdžiuvusios vandens sistemos. Dabar tokių dydžių upių nėra. Senovinių upių pakrantėse augo didžiuliai miškai, kuriuose veisėsi mastodontai, megaterijai, gliptodontai, kardadančiai tigrai, didžiuliai urviniai lokiai ir kiti milžinai. Net paprasti šernai tuo laikotarpiu buvo šiuolaikinio raganosio dydžio.

Skaičiavimai rodo, kad esant tokio dydžio biosferai, atmosferos slėgis turėjo būti 8–9 atmosferų. Mokslininkai rado dar vieną sutapimą. Išmatavus oro slėgį burbuliukuose, kurie susiformavo gintare – suakmenėjusioje medžių dervoje, nustatė, kad jis yra būtent 8 atmosferų, o deguonies koncentracija ore 28%! Jei kadaise Žemėje buvo tokios sąlygos, tai paaiškintų ir visų milžinų egzistavimą.

Žuvusios ,,prabangios“ biosferos likučiai – tai didžiulės sekvojos, siekiančios kartais net virš 100 metrų aukštį, eukalipto medžiai, kurie dar visai neseniai buvo plačiai paplitę visoje planetoje, – iki 140 metrų, šiuolaikiniai miškai tokie neauga. Dabar didelę planetos sausumos dalį sudaro dykumos, pusiau dykumos ir mažai apgyvendintos erdvės. Pasirodo, kad 20.000 kartų didesnė biosfera nei šiuolaikinė galėjo egzistuoti mūsų planetoje (nors Žemė gali patalpinti ir daug didesnę masę).

Tankus oras yra didesnis šilumos laidininkas, todėl subtropinis klimatas plito nuo pusiaujo iki šiaurės ir pietų polių, kur nebuvo ledo dangos. Amerikiečių ekspedicijos, vadovaujamos amerikiečių karinio jūrų laivyno karininko, admirolo Richardo Evelyn Byrd‘o, duomenys patvirtina, kad Antarktida kadaise buvo šilta. 1946-1947 m. prie Antarktidos vandenyno dugne buvo aptikos nuosėdos, ištirta jų sudėtis rodo, kad 10-12 tūkstančių metų iki m. e. Antarktidoje tekėjo upės (toks amžius nustatytas nuosėdoms). Apie tai gali liudyti ir žemyne aptikti užšalusių medžių likučiai. Apie tai liudija ir senovės žemėlapiai. XVI amžiaus Pirio Reiso ir Orontius Fineus žemėlapiuose atvaizduota Antarktida visiškai kitokia nei dabar, be ledo. Tikėtina, kad čia egzistavo masyvi biomasė, su augalija ir gyvaisiais organizmais.

Esantys dižiuliai akmens anglies klodai Žemėje yra taip pat tiesioginė nuoroda į tai, kad planetoje kadaise vyravo masyvi augmenija, ir kad mūsų planeta buvo niokojama milžiniškos ugnies, ir ne kartą. Aptinkami paviršiniai akmens anglies sluoksniai byloja apie tai, kad mediena buvo paveikta kaitros, nuo kurios virto į anglį, o vėliau suakmenėjo. Jeigu mediena suakmenėtų be kaitros, tai ji nebūtų degi, nes difuzinio proceso metu į ją įsiskverbtų aplinkinės akmeninės uolienos.

Daugybės tyrinėjimų išvados rodo, kad Žemėje buvo milžiniškas gaisras, ir ne vienas. Gal iš tiesų įvyko branduolinis sprogimas, sukėlęs katastrofiškų padarinių visai planetai: visuotinis gaisras, drastiški klimato pakitimai ir… biomasės žūtis.