KT vertins Civilinio kodekso nuostatos, draudžiančios pašalinti dalininką, keliantį grėsmę viešosios įstaigos veiklai, atitiktį Konstitucija

Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) prašymas ištirti, ar Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 3 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Civilinio kodekso (CK) 2.34 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatytas draudimas viešųjų įstaigų dalininkų teisių išpirkimui mutatis mutandis taikyti šio kodekso antrosios knygos IX skyriuje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs civilinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl, be kita ko, viešosios įstaigos visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimo, remiantis jos įstatais, pašalinti vieną iš dalininkų. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, kad viešosios įstaigos įstatuose apskritai negali būti nustatyta jos organo teisė pašalinti asmenį iš viešosios įstaigos dalininkų, kadangi tokia galimybė neįtvirtinta Viešųjų įstaigų įstatyme, o bylą nagrinėję teismai viešųjų įstaigų dalininko pašalinimo iš viešosios įstaigos instituto teisėtumo klausimą nepagrįstai sprendė pagal asociacijų veiklą reglamentuojantį Asociacijų įstatymą. 

Pareiškėjas prašyme Konstituciniam Teismui nurodo, kad Viešųjų įstaigų įstatyme, skirtingai nei Asociacijų įstatyme, nėra reguliavimo, nustatančio, kad viešosios įstaigos įstatuose turėtų ar galėtų būti nustatyta viešosios įstaigos organo teisė pašalinti asmenį iš viešosios įstaigos dalininkų. Šiame įstatyme taip pat nėra teisės normų, nukreipiančių į kitus įstatymus, kuriuose būtų toks reguliavimas.

Pareiškėjo manymu, teisinėje valstybėje netoleruotinos situacijos, kai viešosios įstaigos dalininkas, kurio veiksmai prieštarauja viešosios įstaigos veiklos tikslams, todėl kelia grėsmę tokios įstaigos veiklos tęstinumui, negali būti iš jos pašalinamas užtikrinant, kad pašalinimo procese nebus pažeistos įstatymų saugomos jo, kaip dalininko, teisės.

Pareiškėjo manymu, jo nagrinėjamoje byloje taikytinas CK 2.115 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta juridinio asmens dalyvio teisė kreiptis į teismą reikalaujant, kad juridinio asmens dalyvio teisės, priklausančios juridinio asmens dalyviui, kurio veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, būtų parduotos juridinio asmens dalyviui, kuris kreipiasi. Nors CK 2.116 straipsnio 1 dalyje teisė kreiptis dėl priverstinio akcijų (teisių, pajų) pardavimo nustatyta šioje dalyje nurodytiems privataus juridinio asmens dalyviams, bet nenustatyta viešosios įstaigos, kuri yra viešasis juridinis asmuo, dalyviams (dalininkams), ši teisės norma, kaip ir kitos CK antrosios knygos IX skyriuje esančių straipsnių normos, nustatančios juridinio asmens dalyvių teisės kreiptis į teismą dėl juridinio asmens dalyvio, kurio veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, teisės priverstinio pardavimo įgyvendinimą, pareiškėjo manymu, nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikomos su tam tikrais pakeitimais.

Pareiškėjas pažymi, jog CK 2.34 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad viešiesiems juridiniams asmenims šios knygos IX skyrius netaikomas, t. y. šioje normoje imperatyviai įtvirtintas draudimas nagrinėjamoje byloje tiek visa apimtimi, tiek su tam tikrais pakeitimais taikyti CK 2.115, 2.116 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą. Pareiškėjo manymu, toks draudimas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 3 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgiant į Viešųjų įstaigų įstatyme įtvirtintus viešosios įstaigos, kaip viešojo juridinio asmens, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus, taip pat į viešosios įstaigos dalininko teisių įgijimo ir jų įgyvendinimo ypatumus, su tam tikrais pakeitimais taikant CK antrosios knygos IX skyriaus normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalyvio teisės kreiptis į teismą reikalaujant, kad juridinio asmens dalyvio teisės, priklausančios juridinio asmens dalyviui, kurio veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, būtų parduotos juridinio asmens dalyviui, kuris kreipiasi, įgyvendinimą, viena vertus, būtų užtikrinta viešosios įstaigos dalininko, kurio teisės išperkamos priverstine tvarka, turtinės teisės, susijusios su įnašu, apsauga, kita vertus, būtų nepaneigtas viešosios įstaigos veiklos tęstinumas, kuris, pareiškėjo vertinimu, laikytinas viešuoju interesu. Tai, pareiškėjo vertinimu, derėtų su iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančiu reikalavimu valstybei, reguliuojant ūkinę veiklą, laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, būtų užtikrintas iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantis imperatyvas, kad Konstitucija garantuoja, jog niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu, kad pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų svarbių priežasčių neapribojus teisės į nuosavybę nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui. Priešingas aiškinimas, t. y. kad viešosios įstaigos dalininko pašalinimo tvarka, susijusi su teisės atgauti turtinį įnašą kaip nuosavybę, pagal įstatymo analogiją taikant Asociacijų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą turėtų būti nustatyta viešosios įstaigos įstatuose, pareiškėjo manymu, prieštarautų iš Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies kylančiam reikalavimui nuosavybės santykius reguliuoti tik įstatymais, o ne poįstatyminiais aktais.

Pareiškėjo vertinimu, bendra tautos gerovė yra Konstitucijos saugoma vertybė, o tokio teisinio reguliavimo, kuriuo sudaromos prielaidos tenkinti viešuosius interesus vykdant įvairią visuomenei naudingą veiklą, nustatymas suponuoja bendros tautos gerovės užtikrinimą, todėl valstybė, siekdama šios vertybės užtikrinimo, privalo atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Taigi, pareiškėjo manymu, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų užtikrinta galimybė priverstinai parduoti viešųjų įstaigų dalininkų, kurių veiksmai prieštarauja viešosios įstaigos veiklos tikslams (tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą) ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, teises, taip užtikrinant viešųjų įstaigų veiklą, sudarant prielaidas įgyvendinti jų veiklos tikslus, kuriais siekiama bendros tautos gerovės.

Konstitucinio Teismo informacija