Heraklionas ne Atlantida – jūros dugne 1200 metų

Abu Kiro įlankoje, Viduržemio jūros dugne, atrastas Heraklionas yra bendravardis su Kretos sostine Graikijoje, tačiau jo likimas visiškai kitoks. Šis senovės Egipto miestas taip pat žinomas kaip Tonis (Thonis). Tai buvo pagrindinis Egipto uostas prie Nilo. Apie jį žinojo istorikai, jo daug metų ieškojo archeologai, o paprastų žmonių pasakojimai apie šį dingusį miestą iš kartos į kartą jau buvo išsitrynę iš atminties, nes nuo žemės paviršiaus jis išnyko daugiau nei prieš tūkstantį metų. Manoma, kad VII arba VIII mūsų eros amžiuje, tikriausiai dėl didelių žemės drebėjimų ir potvynių jis buvo panardintas į jūrą, o jo atradimas maloniai nustebino mokslininkus. Ir nors Heraklionas ne Atlantida, tačiau jų istorijos yra labai panašios.

Europos povandeninės archeologijos instituto prancūzų archeologas Franckas Goddio (Franck Goddio) trylika metų Viduržemio jūroje vykdė paieškas – jis ieškojo istorijos šaltiniuose minimus paskendusius miestus. Tačiau kronikininkų ir kartografų nurodytose vietose po vandeniu ilgą laiką rasti nieko nepavykdavo.

1990 metais keli kilometrai nuo Nilo deltos, jūros dugne, palaidotos po 7 metrų smėlio sluoksniu, buvo aptiktos dvi griuvėsių grupės: šventyklos, jų sienų, kolonų ir statulų liekanos. Visa tai atidžiai buvo tyrinėjama ir nustatoma kokiam pražuvėliui miestui radiniai priklausė.

Vėliau, 2000 metais 1,6 kilometro nuo dabartinės pakrantės, daugiau nei devynių metrų gylyje buvo aptikti griuvėsiai, kaip manoma, būtent Herakliono, nedidelio, bet svarbaus senajam Egiptui, uosto.

Aptikus radinį, Francko Goddio neslėpė nuostabos. Storų akmeninių sienų liekanos nurodė paskendusio miesto teritorijos ribas, o išlikę griuvėsiai atrodė tartum sustingę laike.  Kad tai yra ieškotasis pusiau mitinis Heraklionas, patvirtinta. Apie tai byloja aptikti artefaktai, ypač reikšminga rasta juodo granito lenta-stela su užrašu ,,Heraklionas”. Joje esantys ir kiti hieroglifiniai tekstai byloja, kad stela priklauso buvusiam ieškomam senovės uostamiesčiui.

Dugne labai daug metų dienos šviesos laukė net dvi Herakliono šventyklos, tiesa smarkiai apgriūvusios, tačiau vis tiek sugebėjusios išlaukti laiko, kad papasakotų mums savo istoriją. Vienoje iš pirmųjų aptiktoje didingo graikų didvyrio Heraklio šventykloje buvo rasti bronziniai indai, kurių paskirtis galėjo būti ir kultinė. Šventyklos viduje buvo monumentalus kapas iš rausvo granito, padengtas hieroglifais. Jo viršutinė dalis vis dar neįskaitoma, tačiau preliminarūs tekstų vertimai, esantys ant apatinių dalių, rodo, kad tai neabejotinai Herakliono šventykla. Eilė mokslininkų, tame tarpe ir Manfred Clauss iš Frankfurto universiteto, teigia, kad išsamus antkapinių užrašų iššifravimas ateityje duos dar daugiau.

Netoliese aptikta ir kita šventykla, kaip manoma, skirta dievui Amonui – vienam galingiausių Senojo Egipto dievų. Jis buvo vadinamas dievų karaliumi. Šalia griūvančių sienų, buvo rastos didžiulės, bet greičiausiai žemės drebėjimo nugalėtos, trys skulptūros iš rausvo granito. Dvi skulptūros vaizduoja vis dar nežinomą faraoną, gal ir jo žmoną. Trečioji statula – Egipto Nilo dievo – Hapi (Hapi yra senasis Nilo pavadinimas).

Į paviršių pavyko iškelti nemažai įvairaus dydžio skulptūrų, dauguma jų vaizduojančios liūtus su žmogaus galva, įvairių akmens plokščių su hieroglifais.

Nors šiuolaikiniai mokslininkai apie šį miestą žinių turi mažai, bet jis buvo žinomas visame senovės pasaulyje. Graikų istorikas Diodoras Sicilietis rašė, kad Heraklis, Dzeuso sūnus, sustabdė Nilo tekėjimą, tuo išgelbėdamas daugelį žmonių, kurie gyveno ant upės kranto. Iš dėkingumo žmonės pastatė jo vardu šventyklą ir pavadino miestą jo garbei.

Pagal kitą graikų istoriką Herodotą, Spartos karalienė, gražuolė Helena ir jos mylimasis Trojos karalaitis Paris pabėgo į Heraklioną bijodami Helenos vyro Menelajaus keršto, tačiau juos privertė grįžti Nilo vartų saugotojas Hapis.

Dar kitaip apie tuos įvykius pasakoja VI a. graikų istorikas Stesichorus. Jis sako, kad dievai suklaidino graikus dėl gražiosios Helenos buvimo Heraklione tam, kad karo pagalba galima būtų sunaikinti Trojos gyventojus.

Archeologas Franckas Goddio nerado čia jokių Helenos buvimo įrodymų, tačiau jo atradimas išties fantastiškas. Visur, kur mokslininkai nagrinėjo povandeninį miestą, jie rado didelę daiktų įvairovę: papuošalus, monetas, vazas ir įvairius kitus asmeninius daiktus. Tarp jų – aukso auskarai, apyrankės, smeigtukai, žiedai, šukos, gražus graikų puodelis, padengtas glajumi, šimtai monetų ir t. t. Visų jų tik šiek tiek subraižytas paviršius, tačiau daugelis yra geros būklės, nepaisant to, kad po vandeniu jie išbuvo daugiau nei tūkstantį metų. Visi radiniai datuojami nuo pirmojo amžiaus prieš Kristų ir dar anksčiau.

Aptikta taip pat buvusio uosto dešimties laivų liekanos, kurios gulėjo krūvoje, tai rodo, kad jie, galbūt, žuvo nuo potvynio bangos, sukeltos žemės drebėjimo.

Ir tai tik pradžia – pagrindiniai jūros dugno kasinėjimo darbai (jei taip galima apibūdinti archeologinį darbą po vandeniu) – dar ateityje.