Mokslininkai atskleidžia pasaulinio tvano priežastis

Biblijinė istorija apie pasaulinį potvynį gali prarasti savo mistiškumą. Nors ir taip daugelis mokslininkų mano, kad jis iš tikrųjų buvo. Ir ne vienas. Įvairiuose žemynuose yra daugybė jo buvimo požymių, pvz., tokie, kaip ežerai su sūriu jūros vandeniu, išmėtyti sausumoje per tūkstančius kilometrų nuo pakrančių linijos.

Kaip Žemėje atsirado toks katastrofiškas ir globalinis potvynis, – hipotezių keliama ne viena. Į vandenyną galėjo nukristi asteroidas arba kometa, kurie sukėlė milžinišką cunamį. Arba ištirpo ledynai dėl pasaulinio klimato atšilimo ir viską užtvindė. Arba atvirkščiai, globalinis atšalimas galėjo užšaldyti upes, vandenynus, o likusį vandenį išstumti ir jo lygis išaugo dramatiškai. Kai kurie netgi teigia, kad pasisuko planetos ašis ir vanduo milžiniška kelių kilometrų aukščio banga užliejo Žemę. Tačiau iki šiol nebuvo mokslinių įrodymų, kurie galėtų remtis šiomis prielaidomis.

Informacijos šaltinis ,,Nature“ paskelbė sensacingo tyrimo rezultatus. Jie galėtų patvirtinti ir dar vieną versiją apie buvusį potvynį, kurį neva sukėlė vandenys iš Žemės gelmių. Ir dabar tai visiškai ne fantastika, nes mūsų planetos gelmėse išties atrasti didžiuliai vandens rezervuarai. Vandens tiek daug, kad juo galima būtų užpildyti dešimt tokių kaip, pavyzdžiui, Ramusis, vandenynų.

Pasirodo, paslaptis gali būti pasislėpusi… deimante. Mokslininkai ištyrė 2008 metais Brazilijoje rastą deimantą ir nustatė, kad jis susidarė dideliame gylyje – daugiau nei 500 km, po to pateko į paviršių. Bet svarbiausia tai, kad jo viduje aptiktas mažas mineralinis kristalas ringvuditas, tai pirmasis ringvudito pavyzdys Žemėje. Jis hermetiškai įsispaudęs ir yra tokios pačios būklės, kokios buvo ir Žemės gelmėse. Tai reta galimybė tiriant junginius, sužinoti apie aplinką, kurioje jie susiformavo.

Mokslininkai, vadovaujami Kanados Albertos Universiteto/ University of Alberta geochemiko Graham Pearson, nustatė, kad ringvudito kristale yra maždaug pusantro procento vandens. Ir susiformavo jis vandens aplinkoje. Pagal esamus įsivaizdavimus, ringvuditas – svarbiausias vadinamosios Žemės pereinamosios zonos, esančios kelių šimtų km gylyje, komponentas. Preliminariais skaičiavimais, tie patys pusantro procento ir „išsilieja“ maždaug į dešimt Ramiųjų vandenynų.

Kaip vanduo pateko į Žemės gelmes, tiksliai nėra žinoma, bet neatmetama galimybė, kad susiformavo kartu su planeta. Kitaip tariant, visada ten buvo. Arba susiliejo su paviršiumi, kuriame jo buvo daugiau nei dabar. Gali būti, kad visa planeta buvo vienas didelis vandenynas.

Yra prielaida, kad deimantas, kartu su įspraustu ringvuditu, iš 500 km Žemės gylio pateko į paviršių kartu su potvynio vandeniu.

Ir tai ne vienintelis įrodymas. Apie požeminius vandenynus jau keletą metų atgal kalbėjo ir Vašingtono universiteto/ Washington University in St. Louis seismologijos profesoriaus Michael Wysession vadovaujami mokslininkai. Šios išvados jie priėjo tyrinėdami žemės drebėjimų seismogramas.

Nagrinėjant duomenis, surinktus per daugelį metų įvairiose planetos vietose, buvo stebima, kaip seisminiai smūgiai plito Žemės plutoje ir mantijoje. 600 tūkstančių seismogramų duomenys tiesiog sukrėtė. Paaiškėjo, kad ne mažiau kaip dviejose planetos vietose – po Eurazijos žemyno rytine dalimi ir po Šiaurės Amerikos kontinentu tūno didžiuliai rezervuarai vandens. Profesoriaus Michael Wysession aiškina, kad apie tai galima spręsti pagal susidarytą vaizdą, kuris rodo, kad išilginės seisminės bangos čia užgęsta. Tai būdinga vandeniui.

Bet tai dar ne vienas įrodymas. Dar anksčiau jūros vandenį po Žemės paviršiumi rado britų mokslininkai iš Mančesterio universiteto. Jo buvo aptikta anglies diokside, kuris veržėsi iš maždaug 1500 kilometrų gylio. Tuo metu šiomis išvadomis niekas nepatikėjo.

Kaip vanduo pateko į Žemės vidų, šiuo metu nežinoma. Bet, šalia nuomonės, jog jis susiformavo kartu su planeta ir visuomet ten buvo, yra kita. Mokslininkai kelia dar ir tokią versiją: giluminis vanduo periodiškai skverbiasi į paviršių, o po to vėl suteka į gelmes, t.y. keičiasi žemės hidrosferos tūris. Ir labiausiai tikėtina, kad tai vyksta dėl kažkokių Žemės plutos ir mantijos poslinkių.

Beje, vandenyno dugne yra keistos skylės, iš kurių virsta maždaug 400 laipsnių temperatūros vanduo. Jos vadinamos ,,juodaisiais rūkaliais”. Iki didžiojo potvynio, matomai, požeminiai rezervuarai sprogo ir įvyko karšto sūraus vandens ir garų katastrofiškas išsiveržimas į paviršių. Pasaulinis jūros lygis pakilo, o iš viršaus pasipylė iš garų susiformavusios liūtys – 40-čiai dienų ir 40 naktų. Taip ir galėjo įvykti didysis tvanas. O po to vanduo įsisiurbė atgal.

Tai reiškia, kad bent jau teoriškai, tokia katastrofa gali pasikartoti. Michael Wysession įtaria, kad žemiau aptikto požeminio vandenyno, tose Žemės mantijos srityse, kurios dar neištirtos, taip pat gali būti vandens, ir labai daug. Profesoriaus paskaičiavimais, jo apimtis gali penkis kartus viršyti visus paviršiaus vandenynus. Štai čia maždaug ir sutampa Vašingtono universiteto profesoriaus Michael Wysession ir Kanados Albertos Universiteto geochemiko Graham Pearson tyrimų vertinimai.