Tvano hipotezė: Nojaus laivas – Tvanas

Europiečiai, afrikiečiai, kinai, australai, Pietų Amerikos gyventojai, indai ar vandenynų salų gyventojai – visi vienodai prisimena tvano, užtvindžiusio mūsų planetą prieš daugelį milijonų metų pr. Kr., istoriją. Visų tų istorijų panašumas tiesiog stebina – atrodo, lyg visos būtų sukurtos remiantis tuo pačiu scenarijumi.

Senajame Testamente, 6, 7 ir 8 Genezės skyriuose pasakojama Tvano istorija: Dievas panoro sunaikinti žemėje viešpataujantį blogį ir nusprendė sunaikinti sugedusią visuomenę. Vienintelis žmogus, turėjęs teisę būti išgelbėtas, – Nojus. Dievas kreipėsi į jį ir liepė susikonstruoti tokį laivą, kad galėtų jame priglausti visą savo šeimyną ir kiekvienos žemėje gyvenusių gyvūnų rūšies porą. Kai tik valtis buvo pastatyta, galingos liūtys užtvindė pasaulį, Nojus su savo šeima mėnesių mėnesiais buvo audrų blaškomas savo valtyje. Pagaliau lietums pasibaigus, Nojus paleido balandį, kuris po kiek laiko grįžo nešinas alyvos šakele – netoliese buvo žemė. Vandenys pradėjo slūgti ir Nojus su šeima nusileido ant Ararato kalno, iš kur vėliau ir išplito po visą žemę.

Šis pasakojimas yra dviejų – VIII ir VI a. pr. Kr. – samariečių ir babiloniečių kilmės tekstų samplaika. Mums artimesnėje samariečių Tvano mito versijoje Nojus vadinamas Ziusudra. Babiloniečių pasakojimas buvo aptiktas Gilgamešo epopėją aprašančiose lentelėse. Šiame mite Nojus vadinamas Utnapishtim vardu.

Biblinis pasakojimas

Kadaise buvo tvanas, per keturiasdešimt dienų užtvindęs žemę; vandenys pakilo ir pakėlė valtį virš žemės, vandenys kilo ir valtis nuplaukė vandenų paviršiais. Vandenys kilo vis labiau ir labiau virš žemės, ir visi, net patys aukščiausi kalnai, kokie tik yra po saule, buvo panardinti po vandeniu. Vanduo vis kilo ir pakilo apie dešimtį metrų virš aukščiausių viršūnių.

Tuomet žuvo visos gyvosios būtybės ant žemės: paukščiai, laukiniai gyvūnai, visi, kurie šmirinėjo po žemę, bei žmonės. Visi stiprūs ir sveiki buvo pasmerkti žūčiai.

Taip žuvo visi gyvenantys ant žemės paviršiaus, pradedant žmonėmis ir baigiant mažiausiais padarėliais ir skraidančiais ore paukščiais. Jie visi buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, tik vienas Nojus ir tie, kurie buvo kartu su juo, išsigelbėjo. Pakilusių virš žemės vandenų atoslūgio laukta šimtą penkiasdešimt dienų. (Genezė, VII,17.)

Tvanas pasaulyje

Apie tvaną kalba daugelis indų mitų, o liudijimų randama net šventose knygose: Satapatha Brahmana, Bhagavata Purana ir Mahabharata. Esą Manu (arba Satyaavrata, priklausomai nuo versijos) Višnus, turėjęs žuvies išvaizdą, buvo įspėtas apie neišvengiamą tvaną. Klausydamas Dievo patarimo, asketas susikonstravo tokį laivą, kad galėtų išgelbėti po vieną ant žemės gyvenusių gyvūnų rūšies porą. Potvyniui atslūgus, laivas nusileido ant kalno. Kai kurių šaltinių liudijimu, asketas paleido balandį, kuris grįžo su šakele snape.

Iš Azijos mus pasiekė trylika pasakojimų apie tvaną, o iš vandenyno salų ir Australijos – devyni. Anot australų, tvaną sukėlęs Mėnulio dievas – varlė, kuris išgėręs visą žemės vandenį ir staiga jį išspjovęs. Daugelis Pietų Amerikos mito versijų, kurių išliko keturiolika, tvano priežastimi laiko dviejų dievų dvynių – pasaulio įkūrėjų konfliktą. Vienam iš jų trenkus koją į žemę, pasruvo vandenys, kurie uždengė visą pasaulį. Septyniuose Centrinės Amerikos pasakojimuose ir šešiolikoje Šiaurės Amerikos mitų katastrofos priežastimi laikomi lietūs ir potvyniai. Kinų pasakojimuose blogasis dievas Hong-Kong nusimeta nuo galvos vieną dangų laikančią koloną, dangaus skliautas suplyšta, ima kristi vanduo, kuris ir nusineša visas žemėje esančias gyvybes.

Tvano liekanos

1929 m. atliekant archeologinius kasinėjimus, sename samariečių mieste atrastas dviejų metrų storio molinės kilmės nuosėdų sluoksnis. Vėlesni  tyrimai parodė, kad tai – vandens suneštos nuosėdos, po kuriomis palaidotos ankstesnės civilizacijos liekanos.

Ar šios civilizacijos gyvenimą nutraukė potvynis? Nuosėdų sluoksnis liudija, kad potvynis buvo kaip niekada didelis. Pakasinėjus Ninevijoje, Babilone, Uruk, Kish, bei kitose vietovėse, buvo aptiktas toks pats nuosėdų sluoksnis. Nejaugi tai akivaizdūs biblinio Tvano liudijimai?

Problema ta, kad šio sluoksnio tiksliam amžiui nustatyti naudojami prietaisai rodo, jog potvynis nuosėdas sunešė ne vienu metu. Vadinasi, potvyniai skirtingose vietose įvyko skirtingu laiku? Geofizika patvirtino šį tyrimo rezultatą. Tvanas, iš karto galėjęs užsemti visą planetą, atrodo nerealus, tačiau visiškai galimi periodiški milžiniški, sunkiai įsivaizduojami stichijos siautėjimai. Anksčiau minėtos nuosėdų sankaupos galėjo būti suneštos iš vagų, išsiliejus Mesopotamijos upėms.

Kokios gi buvo tų milžiniškų potvynių priežastys? Spėjama, kad pasisukus pasaulio ašiai, vandenynai galėjo užtvindyti žemynus. Kiti mano, kad Azijos viduryje buvusi jūra po didžiulio žemės drebėjimo akimirksniu užliejo kaimyninius kraštus.

Pati įtikinamiausia ilgus amžius trukusio tvano hipotezė – tai atšilimas po paskutinio ledynmečio (tarp 10 000 ir 5 000 m. pr. Kr.). Ledynų tirpimas lėmė didelius rūkus ir liūtis. Jei pripažintumėm, kad tvanas iš tikrųjų buvo, sunku būtų pasakyti, kada ir kaip jis kilo bei kodėl įvyko.

Tie, kurie buvo arkoje

Jau labai daug metų žmonės ieško Nojaus arkos. Pirmieji pasakojimai apie Ararato kalną, esantį Anatolijoje, dabartinėje Turkijoje, prasideda 330 m. po Kr. ir priklauso ortodoksiškajai tradicijai: patriarchas Jokūbas priima iš angelo šventojo laivo fragmentus. Daug keliautojų leidžiasi į paieškas: Guillaume de Rubrouck iš Flamandijos 1254 m., Marco Polo iš Venecijos 1273 m., provencalas Pitton de Tournefort 1701 m., bet nei vienas iš jų nepasiekia viršūnės ir neranda jokių arkos žymių.

Araratas buvo įveiktas XIX a. 1829 m., G. F. Parrot atveda savo ekspediciją iki kalno viršūnės, bet jis taip pat nieko neranda. Po dešimties metų turkų darbininkai bestatydami kalne užtvaras, pastebi iš ledyno išlindusias labai seno laivo liekanas, tačiau negali duoti jokių tikslesnių įrodymų.

1952 m. prancūzų alpinistai Navarra ir De Riquer pastebi ledynų sukaustytą keistos formos objektą. Be įrodymų jie neišdrįsta paskelbti apie savo atradimą. Kitais metais Ferdinandas Navarra nufilmuoja šią keistą po ledais paslėptą formą, bet blogos meteorologinės sąlygos privertė nutraukti ekspediciją. Nusivylęs mokslininkas yra priverstas laukti 1955 m., kada galėtų užkilti trečiąjį kartą. Šį kartą laukė sėkmė – Navarrai pavyksta atidengti dalį medinės struktūros, taip pat pasisekė pargabenti vieną sijos dalį. Analizių rezultatai parodė, kad tai daugiau nei 5 000 metų senumo tašyto ąžuolo konstrukcija. Navarra buvo įsitikinęs, kad rado Nojaus laivą.

Vis dėlto laivo atsiradimo tokiame aukštyje moksliškai paaiškinti neįmanoma. Žemės planeta neturi savyje tiek vandens, kad bendras vandens lygis pakiltų 4 500 m virš jūros lygio: kokia bebuvo žiauri tvano realybė, planetoje slūgstantys vandenys jokiu būdu negalėjo pakelti laivo į tokį aukštį. Tačiau niekas negali paneigti, kad didžiulė žmonių pastatyta medinė konstrukcija vis dar ilsisi sukaustyta Ararato kalno ledynų. Tai dar viena paslaptis archeologams.

Parengta pagal “Les Grandes Énigmes” Larousse, Paris