Paslaptingi geoglifai: Naskos labirintas

Naskos geoglifai, milžiniški piešiniai ant žemės, matomi tik iš oro, jau seniai pažadino mokslininkų vaizduotę. Naują, netikėtą atradimą aptiko ir tyrė britų archeologai, kurie ten praleido penkerius metus.

Profesorius archeoastronomas Clive Ruggles iš Didžiosios Britanijos Leičesterio universiteto ir britų mokslininkas archeologas-antropologas Nicholas Saunders iš Bristolio universiteto ne vienerius metus praleido Naskos dykumoje tyrinėdami paslaptingus geoglifus. Jie rado nežinomą labirintą, apie kurį dar 1984 metais informavo C. Ruggles. Tačiau tokiems tyrinėjimams tuo metu finansavimo paramos nebuvo ir tik praėjus dvidešimčiai metų, atsirado galimybė išsamiau domėtis labirintu.

Tiriant šį dar vieną unikalų Naskos galvosūkį paaiškėjo, kad, nors jo ilgis ir 4400 metrų, bet, skirtingai nei dykumos piešinius, iš oro jį pastebėti sunku. ,,Labirinto paslaptis visiškai ištirpsta supančiame kraštovaizdyje, jis yra plokščias ir lygus. Jis matomas tik iš žmogaus ūgio aukščio – paradoksalu, bet pasilenkę į žemę, jūs vėl prarasite tako pėdsaką“ – pasakoja mokslininkai žurnale ,,Antiquity“. Labirintą sudaro tiesių linijų atkarpos, kurios nuolat keičia kryptį, o einant jomis, galima patekti į paslaptingos struktūros gylį apie 60 metrų spirale.

Mokslininkai mano, kad labirintu mažai kas vaikščiojo net tais laikais, kai jis buvo padarytas – jų nuomone, kad pats jo pastatymas turėjo sakralinę prasmę. ,,Sukūrimas šio labirinto buvo ritualas, kreipimasis į dievus”, – įsitikinęs Nicholas Saunders. Abu mokslininkai priėjo išvados, kad esamo Naskos labirinto takai buvo išrausti tokiu pat metodu, kaip ir milžiniški dykumos piešiniai.

Paslaptingos įdubos, grioviai, išraizgę suakmenėjusį Pietų Amerikos dykumos paviršių daugelį kilometrų, yra viena iš didžiausių archeologinių paslapčių. Šie įvairūs milžiniški piešiniai atsirado maždaug prieš šešis tūkstančius metų 500 kv. km plote Peru pietinėje dalyje tarp Naskos ir Ikos miestų.

Kai kurios linijos, seniai tapusios neatskiriama kraštovaizdžio ir topografijos šios vietovės dalimi, yra nepriekaištingai lygios. Kitos kerta kalvas, šlaitus ir yra milžiniškų figūrų pavidalo, kurių nuo žemės plika akimi neįmanoma atpažinti. Tik pažvelgus į dykumą iš lėktuvo galima pamatyti, kad visi tie grioviai-grioveliai susijungę sudaro konkrečius piešinius. Daugumos mokslininkų nuomonė dėl jų atsiradimo datos sutampa – XII amžius, kai čia apsigyveno inkai. Kiti šiuos piešinius priskiria Naskos civilizacijai, gyvenusiai tarp 300 m. prieš mūsų erą ir 800-tais mūsų eros metais.

1939 m. žvalgybinės misijos metu amerikiečių kultūros istorikas, profesorius Paul Kosok dykumoje iš lėktuvo pastebėjo kelių kilometrų ilgio geometrines figūras. Jo atradimas sudomino vokiečių matematikę Maria Reiche, kuri vėliau paskyrė savo gyvenimą paslaptingiems Naskos dykumos vaizdams tyrinėti. Ji pirmoji aptiko, kad nutiestos linijos ar grioviai, esantys daugiau kaip 20 cm gylio ir virš metro pločio, yra ne kas kita, o gyvūnų, paukščių ir kitokie konkretūs atvaizdai. Buvo atliktas nemažas darbas šalinant smėlio bei akmens apnašas iš kadaise išraustų įdubų. Tokiu būdu mokslininkė pasiekė savo – stilizuota 120 metrų kondoro figūra matėsi taip aiškiai, kad ją buvo įmanoma nufotografuoti iš lėktuvo. Tarp kitų nuvalytų piešinių buvo atrastas voras su 40-ties metrų ilgio kojomis, beždžionė, žuvis, milžiniškos žmonių figūros. Mokslininkė tvirtina, kad pirmiausia buvo daromi eskizai, o po to jie buvo įgyvendinami tokiuose gabarituose, kokius mes matome šiandien. Kaip įrodymą savo teiginiams Maria Reiche pateikia eskizus, neva rastus tose vietovėse. Dar ji kelia ir kitą versiją, kad tai gali būti astronominis kalendorius.

Tačiau, deje, nuo tų 1939-ųjų nei vienas mokslininkas negali konkrečiai atsakyti iš kur šis paveldas, kokiu tikslu senovės menininkai vadovavosi dykumoje kurdami tokius šedevrus ir, galų gale, kokios technologijos leido jiems laikytis tokių idealiai proporcingų piešinių formų, tuo labiau, kad dydis jų stulbinantis -  mažiausias iš jų 46 metrų, o didžiausias – 285 m.

Visų piešinių išpildimo metodika panaši – vaizdo kontūras tęsiasi nepertraukiama linija, besidriekiančia dešimtis ir šimtus metrų ne tik per lygią dykumą, bet ir per kalvas bei upių vagas. Todėl ir kyla logiškas klausimas – kaip be specialių prietaisų bei kontrolės iš viršaus galima buvo nutiesti šias linijas, kreives, daugiakampius, nenukrypstant nuo nusibrėžto tikslo nei per laipsnį? O kai kurių geometrinių figūrų linijos tęsiasi net iki 8 kilometrų! Negalint pakilti aukštai virš ,,piešiamo“ tokio piešinio ir nepatikrinus jo krypties tinkamumo, turėtų būti gana sudėtinga atlikti tokį darbą. Ir tai dar ne viskas – kruopštūs Naskos piešinių ir figūrų tyrinėjimų rezultatai nustatė, kad visi geoglifai nenukrypsta nuo matematinių taisyklių. Jie buvo kuriami rausiant griovius-kanalus pagal apskaičiuotą kontūrą, o dėka ypatingo dykumų klimato šie piešiniai išliko iki mūsų dienų. O kur buvo dedamas gruntas kasant kilometrinius ilgius? Jo pėdsakų nėra. Remiantis tuo, kad milžiniškos nuotraukos matomos tik iš didelio aukščio, logiška manyti, kad senovės žmonės, kurie gyveno šioje dykumoje, stengėsi bendrauti su dievais. Pagal kitą versiją Naskos civilizacijos žmonės tokiu būdu piešiniais stengėsi sudaryti žvaigždynų žemėlapį arba norėdami perduoti kažkam užšifruotą informaciją. Kai kas teigia, kad Naskos piešiniai – tai nutūpimo ženklai ateiviams, bet kažin ar protingoms būtybėms iš kitų planetų reikėtų tokių primityvių nuorodų. Kol kas klausimų daugiau nei atsakymų.