Gydytojas per laidotuves išlipo iš karsto ir kalbėjo apie savo apsilankymą rojuje

Jau anksčiau esu rašęs apie vieno žmogaus prisikėlimą Nigerijoje, bet dabar radau išsamesnį pasakojimą apie jo kelionę į pomirtinį gyvenimą.

59 metų Godwin Ugelu Amadu, kuris buvo pripažintas mirusiu, bet po dviejų dienų laidojimo vietoje išėjo iš karsto, papasakojo apie tai, ką po mirties pamatė rojuje.

Šis įvykis pribloškė Gidan Angalu bendruomenės, esančios Nigerijos Nasaravos valstijos Toto vietinės valdžios rajone, gyventojus.

Amadu sakė, kad negali iki galo prisiminti visko, kas nutiko jam būnant mirties glėbyje, išskyrus tai, kad vieną akimirką jis kankinosi iš skausmo, kitą akimirką jam palengvėjo, o tada jis atsidūrė kitoje vietoje.

Amadou sakė: "Dėkoju Dievui už tai, kad po mirties skonio vėl suteikė man gyvenimą. Stebuklas, kad Dievas man suteikė antrą šansą, ir manau, kad tas dienas, kurias Jis man davė vėl gyventi, skirsiu Jam garbinti ir skelbti Jo Evangeliją."

"Mano kelionė į dangų buvo rami. Jaučiuosi labai sutrikęs dėl to, ką Dievas man padarė. Šiuo metu prisimenu tik tiek, kad susirgęs praradau atmintį, bet vėliau žmonės susirinko mano kaime gedėti mano mirties.

Debesis atsivėrė ir išvydau kažką panašaus į milžinišką auksinį kosminį miestą, pakibusį erdvėje. Nežinau, ar Biblijoje tai vadinama dangumi, bet ten mane pasitiko didžiulis, maždaug 20 metrų ūgio angelas, kuris stovėjo priešais vartus.

Angelas turėjo gražų kardą ir dėvėjo kažką panašaus į auksinius plaukus. Apsižvalgęs pamačiau, kad už jo stovi dar du angelai, kurie laikė knygas su Dievo žodžiais.

Trys angelai trumpai pasikalbėjo tarpusavyje ir leido man įeiti į dangiškąjį miestą. Įvažiuodamas į miestą sutikau vaikystės draugą, kuris mirė prieš 22 metus. Jo vardas buvo Choko Aguma. Būtent jis vedė mane per miestą, kuriame visi buvo atsidavę Dievo garbinimui.

Jis klausinėjo apie daugelį žmonių, bet aš jam pasakiau, kad su kai kuriais iš jų praradau ryšį, kad kai kurie dar gyvi, o kiti jau seniai mirę. Maždaug už 450 metrų nuo to, kas atrodė kaip Dievo sostas, mane sužavėjo užrašas ant gatvės: "Neužrašyti palaiminimai ir Dievo malonė".

Taigi galiu tvirtai patvirtinti, kad nuėjau į dangų, o ne į pragaro ugnį, ir sėkmingai grįžau, įgijęs drąsos skelbti Evangeliją visą likusį gyvenimą.

Atidaviau savo gyvenimą Dievui. Jis yra tikras.

Kai buvau danguje, man pasakojo, kaip mano vaikai kovojo už mano gyvybę, kai sirgau. Man taip pat papasakojo apie mano, kaip vietinio gydytojo, darbą, visus įvykius iki mano mirties ir pasiruošimą mano palaidojimui, kai pasirodė Kristus ir prikėlė mane iš mirties.

Man buvo pasakyta, kad Kristus mane pažadino, nes jei būčiau nuneštas į kapą karste, pripildytame smėlio, man būtų buvę labai sunku sugrįžti, nes nebūčiau turėjęs jėgų išlipti iš kapo.

Prabudau ir pajutau šaltį. Atsargiai išlipau iš trobos, o žmonės, atėję paguosti mano žmonos ir vaikų, ėmė bėgti, užuot atėję manęs gelbėti."

Amadou pridūrė: "Dėkoju Dievui, nes žinau, kad Jis išklausė mano vaikų maldas, kurie norėjo, kad gyvenčiau iki 86 metų ir kad jie taptų įtakingais ir atsakingais visuomenės nariais, į kuriuos žvelgtų visa bendruomenė. Ačiū visagaliam Dievui, kad jų tikėjimas sugrąžino mane į gyvenimą."

Mirties šalį jis apibūdino kaip taikią, tylią ir ramią.

"Čia pilna daugybės angelų, kurie yra labai aukšti, ir visur pilna šviesos. Ten nėra jokios tamsos, o angelai nuo pat ryto visą laiką kalba apie Jėzų Kristų.

Biblijoje kalbama apie Jėzų Kristų ir visi ten yra atsidavę Biblijai ir jos mokymams angelams, ir šis požiūris įtikino mane visiškai pasikeisti ir grįžti pas Kristų kaip savo asmeninį gelbėtoją.

Aš nebesu vietinis gydytojas ir tikiu, kad Jėzus Kristus yra kelias. Jis gali gydyti ir prikelti mirusiuosius.

Būdamas vėsiame dangiškame mieste pamačiau daug savo vaikystės draugų, bendraamžių ir keletą merginų, kurios mirė prieš daugelį metų.

Kai kurie negalėjo manęs atpažinti, nes buvau labai senas. Jie visi ten yra ir mėgaujasi visaverčiu gyvenimu.

Pamačiau Julianą, Abavą, kurie buvo mano draugai. Dabar jie dalijasi Evangelijos žodžiais mieste. Taip pat mačiau Abunagą, Tongi Thomasą, Ishaya, kurie buvo mano bendraamžiai. Jie labai džiaugėsi, kad prisijungiau prie jų šaltame mieste.

Jie klausinėjo apie daugybę žmonių, kurie, mano žiniomis, buvo mirę, bet jų nebuvo mieste, galbūt jie buvo kitoje pusėje.

Ieškojau savo tėvo ir motinos, bet jų nemačiau; galbūt jie taip pat yra kitoje pusėje.

Maistas čia patiekiamas nemokamai ir dideliais kiekiais. Rojus iš tiesų yra įdomi vieta, ir norėčiau, kad niekada nebūčiau grįžęs į tą pasaulį.

Bet dabar, kai grįžau į šį pasaulį, visą likusį savo žemiškąjį gyvenimą skirsiu tarnavimui Dievui."

Jo žmona Salomi Amadu, prisimindama šią patirtį, sakė, kad buvo sukrėsta, jog jos vyras po dviejų dienų grįžo į gyvenimą.

Ji sakė: "Iš pradžių bijojau prie jo prisiartinti. Tai privertė mano vyriausiąjį sūnų praleisti su mumis kaime šiek tiek laiko, kad įsitikintų, jog nebijome. Tačiau pamažu atsigauname nuo šoko, kad galėtume su juo bendrauti.

Labiausiai mane džiugina tai, kad po prisikėlimo jis visą laiką meldžiasi. Jis visiškai Dievo žmogus, nors dar nepradėjau su juo miegoti vienuose namuose ir jis to neprašė.

Tačiau viskas gerai. Dėkojame Dievui, kad jis sugrįžo, šį kartą kaip Dievo vyras. Tai viskas, ką šiuo metu galiu pasakyti."

P komentaras: užsienis rašo, todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus. Patiko pasidalinkite.