Kaip ir kodėl renkamės savo artimuosius?

"Žmonės dera tarpusavyje kaip dėlionės - kai vienas turi iškilimą, kitas - iškilimą.

Iš visų gyvenime sutiktų žmonių kai kurie palieka mus abejingus, o kai kuriuos beprotiškai įsimylime. Vienus žmones praleidžiame ramiai, o nuo kitų negalime atitraukti akių...

Šis vaizdas

Kartais gali būti sunku pasakyti, kodėl domimės būtent šiuo žmogumi, kodėl jis mus traukia. Juk mūsų pasirinkimas yra daug nesąmoningas, nesąmoningas. Kiekvienas iš mūsų giliai viduje nešiojasi žmonių, kurie dalyvavo mūsų brendime, atvaizdus. Tai tėvų ir kitų mylimų žmonių, palikusių pėdsakus mūsų likimuose, atvaizdai. Juose dažnai susipina realybė ir vaikystės fantazijos, tačiau būtent šie vaizdiniai mums asocijuojasi su meile, kaip ją supratome ir gavome (arba negavome) vaikystėje. Ir jei sutiktas žmogus subtiliai "įsilieja" į šį įvaizdį, pažadindamas snaudžiančius prisiminimus apie pirmuosius reikšmingus santykius, nebegalime praeiti pro šalį ir likti abejingi. Esame suintriguoti, susijaudinę ir labai greitai įsimylėję.

Vaikystės žaizdos

Psichologijoje vyrauja nuomonė, kad partneris, kurį pasirenkame, yra "geresnis tėvas". Tai reiškia, kad kai kuriais atžvilgiais jis yra labai panašus į mūsų tėvus (todėl mes žinome, kaip su juo bendrauti), o kai kuriais atžvilgiais visai nėra artimas ir skiriasi, jis netgi geresnis už juos.

Jei vaikystėje santykiuose su mama ir tėčiu mums ko nors trūko, mes stengsimės (kaip nesąmoningai) kompensuoti šį trūkumą sąjungoje su tuo, kurį mylime. Todėl gyvenimo partneriu dažniausiai renkamės žmogų, kuris, kaip manome, padės užgydyti vaikystės žaizdas, patenkinti psichologinius poreikius, lūkesčius, viltis ir svajones, rasti viską, ko kadaise mums trūko - meilę, apsaugą, pripažinimą, susižavėjimą, o gal net nepriklausomybę, savo svarbą ir tobulumą.

Tai labai įdomu: jaučiame, kad mūsų mylimasis yra gimininga siela, daugeliu atžvilgių panašus į mus, ir kartu jis mus papildo, "pastato", nes turi savybių, kurios mumyse nėra gerai išvystytos arba visai neišvystytos. O mes savo ruožtu jį "papildome": jis yra tvirtas ir ryžtingas, o mums trūksta tvirtumo; jis yra protingas, o mes impulsyvesni; jis santūrus, o mes spontaniški; jis tvirtas, o mes lankstūs.

Neprisimenu, kur skaičiau beveik genialų posakį: "Žmonės dera vienas prie kito kaip dėlionės - kur vienas turi išgaubtumą, kitas - išgaubtumą".

Nuomonė. "Skirtingi personažai papildo vienas kitą? Vadovaujantis tokia logika, jei aš šlubuoju su dešine koja, o tu su kaire, kartu mes galime greitai vaikščioti ar net bėgti. Priešingai, daugelio santuokų istorija rodo, kad būtent partnerių panašumas prisideda prie darnių santykių poroje. Išskiriamos trys pagrindinės savybės, dėl kurių partneriams būtų gerai sutapti. Pirmasis yra karštas arba šaltas temperamentas. Jei vyras yra karštas, tai ir jo ideali partnerė turėtų būti karšta, o ne atvirkščiai. Jei jis yra šaltas, geriau, kad ji būtų Sniego karalienė. Antrasis - atvirumo laipsnis. Du net labai uždari žmonės vienas kitą supranta daug geriau nei labai uždaras ir labai atviras. Trečioji priežastis - partnerių pavydas. Pavydūs žmonės puikiai randa bendrą kalbą. Ir jų santykiai gali būti bet kokie audringi, tačiau jie būna tvirti ir ilgalaikiai dažniau nei pavydaus ir nesavanaudiško vyro santykiai. Dviejų nesusituokusių žmonių sąjunga taip pat turi daugiau perspektyvų nei "mišrūs" variantai. Tačiau nemačiau nė vieno tyrimo, kuris objektyviai patvirtintų, kad skirtingi žmonės poroje papildo vienas kitą" (psichologas, transakcijų analitikas).

Tai tarsi teatro spektaklis: renkamės tuos, kurie gali vaidinti mūsų pjesėje, su kuriais jaučiame bendrumą, kurie žino savo vaidmens tekstą, papildantį mūsų vaidmenį. Tačiau, kaip ir teatre, šis gyvenimo žaidimas ne visada yra lyrinė komedija su laiminga pabaiga. Kartais tai melodrama, o kartais tragedija. Viskas priklauso nuo scenarijaus, kurį taip pat rašome kartu su partneriu.

Vienas kito atradimas

Dviejų žmonių santykiai - tai gyvas organizmas, kuris vystosi ir kartais suserga. Jis gali užgyti ir mirti per anksti. Santykių pradžioje, apimti jausmų šėlsmo, nematome savo partnerio trūkumų. Mums jis yra gražus. Iš tikrųjų įsimylime žmogų, kurio visai nepažįstame. Kai šydas nukrenta, prieš mus stovi gyvas žmogus, kuris nėra labai panašus į mus, turi savo silpnybių ir trūkumų.

Ir tai galima padaryti dviem būdais: nusivylus išsisklaidyti ir ieškoti naujo idealo. Arba galime išmokti susitarti, gerbti skirtumus, priimti vieni kitų netobulumus ir pripažinti kiekvieno teisę būti neidealiu. Svarbu neperkurti pasirinkto žmogaus, neišleisti iš akių jo stipriųjų pusių, kuriomis galime remtis visą gyvenimą ir kurios mus traukė praeityje. Nėra nieko vertingesnio, kaip matyti partnerio gerąsias savybes, kurių patys neturime. Šiuo pagrindu galima sukurti aljansą, kuriame žmonės palaiko vieni kitus. Į bendro gyvenimo taupyklę keliauja ne nuoskaudos ir nuoskaudos, o būdai, kaip įveikti sunkumus, šilti prisiminimai, artumo akimirkos, džiaugsmas ir meilė.

Sėkmingos ir laimingos sąjungos paslaptis - bendravimas, patogus ir saugus bendravimas (be nuvertinimo, manipuliavimo ar spaudimo), abipusis noras susitaikyti, noras kalbėti apie tai, kas labiausiai skaudina ir kelia konfliktus, nenutylėti problemų, gebėjimas atlaikyti neigiamus jausmus (savo ir kitų), gebėjimas prašyti, priimti ir suteikti paramą, atsisakyti to, kas netinka, ir gerbti kito teisę daryti tą patį.