Daryti "iš meilės" arba iš "reikalo"

Didžiausia ir dažniausia klaida bet kokiuose santykiuose – ką nors daryti mylimo žmogaus labui ir laukti, kad mainais bus atsimokėta tuo pačiu.

O baisiausia, kai save aukojantis, be to, dažnai tai darantis sąmoningai, galiausiai pateikia „sąskaitą-faktūrą“ už savo paslaugas.

„Aš visą gyvenimą tau paaukojau, atidaviau viską, kas buvo geriausia… o tu – kiaulė nedėkingas!“ arba „Paskutines kelnes paaukojau, kad visiems būtų gerai, savo sąskaita taupau, nieko sau nepasilieku, o ką už tai gaunu mainais?!“

O juk tokiais momentais mums dažnai net į galvą nešauna pasidomėti, ar mylimam žmogui reikalingas tasai mūsų didvyriškas pasiaukojimas?

Labai dažnai tokiuose santykiuose atsiduria tėvai savo vaikų atžvilgiu, arba sutuoktiniai, ir jeigu vienas pasirenka savo kelią sąmoningai, tai kitas iš esmės tampa tokio sprendimo įkaitu.

Jausmas, kad turi prisiimti atsakomybę už kažkada kito žmogaus priimtą sprendimą, skiepija mums kaltės ir įsipareigojimo jausmus.

O tai – ne patys maloniausi jausmai, gyventi su jais sunku ir nemalonu, o kartais viso gyvenimo gali neužtekti kompensuoti viso to, kas mums buvo „padovanota“, net nepasiklausus, ar mums to reikėjo.

Mūsų nemokė mylėti savęs, gyventi dėl savęs, tai visada buvo laikoma egoizmu, ir tai – svarbiausia klaida, kurią daugelis mūsų atsitempė į savo gyvenimą iš tėvų namų. O ką? Visi taip gyveno, ir aš taip gyvensiu, ir visiškai nesvarbu, kad tai nepadarys laimingu nei manęs, nei mylimo žmogaus…

Mūsų nemokė, kad rūpintis savimi – visiškai normalu, kad tuomet, kai užsipildai visų pirma pats, tik tada yra kuo pasidalinti su kitais, o ir duoti daug lengviau, jeigu išties turi ko duoti, tada nelieka pretenzijų, nuoskaudų, kad negrąžino „skolų“. Ir daliname save mes tokiu atveju iš meilės, o ne dėl to, kad taip „reikia“. Tiksliau, daliname save dėl to, kad to reikia mums patiems, kad yra toks poreikis – dalintis su mylimuoju, dėl to, kad pasidalinę savo gėrybėmis, pasijaustume laimingesni…

O visi tie „reikia“ ir „pakentėsiu“ užgula labai sunkia našta ne tik mūsų artimuosius, bet ir mus pačius. O juk galima visiškai kitaip, lengvai, be lūkesčių ir pretenzijų, juk ne veltui lėktuvuose per instruktažą visada kartojama: „Iš pradžių užsidėkite deguonies kaukes patys, o tada pasirūpinkite vaiku“.

Viskas prasideda nuo mūsų pačių, ir tik mes patys renkamės, kokiais jausmais vadovausimės – jausmu, kad „man visi viską privalo ir skolingi“, ar darysime tai iš meilės. Mes galime ir privalome to išmokti ir palengvinti gyvenimą pirmiausia sau, o paskui, kaip rezultatas, ateis palengvėjimas ir mūsų artimiesiems.