Trys artumo pamokos

Mūsų santykiai su kitais žmonėmis atspindi tai, kas vyksta mūsų viduje...

Ne visi mūsų draugai ir giminaičiai yra artimi žmonės - tik tie, kurie mums labai brangūs ir su kuriais jaučiame stiprias ir daugiausia teigiamas emocijas. Santykiuose stengiamės atrasti intymumo, bet, deja, jis dažnai neatsiranda arba bėgant metams prarandamas.

Kai kurie skundžiasi, kad "kasdienybė tapo per sunki" arba kad rutina pražudė santykius, kiti kaltina savo partnerį arba save, sakydami: "kaltas ne tu, kaltas aš". Kažkas primena, kad "meilė trunka trejus metus". Arba susitinkate su senu draugu po ilgo išsiskyrimo ir pamatote, kad nėra apie ką kalbėtis, kažkas negrįžtamai nutrūko.

Retai kada pamatysi du senus žmones, einančius kartu, ir pajusi, kad jie yra švelnūs ir pagarbūs vienas kitam.

Dažniausiai būna atvirkščiai: jausmai pamažu išblėsta ir pasišalina iš sielos, palikdami tik įprotį, nuovargį ar vienatvę.

Kaip laimingiems žmonėms pavyksta išlaikyti ne tik santykius, bet ir intymumą? Kaip apskritai veikia intymumas santykiuose? Juk pažinčių pradžioje to nebuvo, jos gimsta palaipsniui, iš bendravimo patirties. Ko moko ilgalaikiai artimi santykiai?

Pirmiausia jie moko, kas yra intymumas. Intymumas - tai galimybė giliai emociškai įsitraukti į santykius, išlaikant savąjį "aš": ryšys su savo poreikiais, emocijomis, mintimis ir laisvė juos išreikšti santykiuose.

Pirmoji pamoka. Atstumas gali būti skirtingas

Intymumas yra tarp dviejų kraštutinių polių - susiliejimo ir nutolimo. Susiliejimo metu galiu patirti jaudinančių šilumos ir saugumo išgyvenimų, tačiau prarandu ryšį su savo jausmais, nes "aš esu tu, tu esi aš".

Vardan šios visiškos vienybės iliuzijos aukojama viskas, kas gali ją sugriauti - mūsų poreikiai ar emocijos, prieštaraujančios partnerio poreikiams ir emocijoms. Galutinis susiliejimo rezultatas - nuobodulys ir laisvės praradimas.

Kita vertus, susvetimėjimas - tai savęs laisvės jausmas, bet... nesant gilaus emocinio santykio su kitu žmogumi. Palaikome paviršutiniškus ryšius, o jei kyla pavojus, kad stipriai pasinersime į jausmus, bėgame arba atstumiame partnerį, nes bijome prarasti laisvę. Nežinome, kaip jį išlaikyti, kai psichologinis atstumas sumažėja.

Intymumas - tai savotiškas šokis tarp dviejų polių, gebėjimas reguliuoti atstumą.

Būna akimirkų, kai norime prisiglausti vienas prie kito ir pamiršti, kad esame skirtingi. Arba ilgai, ilgai vaikščiokite susikibę už rankų.

Tačiau būna ir tokių akimirkų, kai norisi pabūti vienam, tik su savimi, tada paleidžiate ranką ir kuriam laikui atsiribojate. Šios bangos, šio atstumo pasikeitimo pripažinimas yra svarbi artimo santykio sąlyga.

Normalu ir natūralu kartais atsitraukti ir atsiriboti, turėti savo interesų, kurie niekaip nesusiję su partnerio gyvenimu. Intymumas prarandamas, jei siekiate su kitu žmogumi pasidalyti absoliučiai viskuo arba jei visiškai nėra kuo dalytis.

Antra pamoka. Neturime teisės reikalauti, kad kitas pakeistų

Kita svarbi intymumo pamoka - nesistengti pakeisti partnerio. Galime tik ko nors prašyti, bet niekada nereikalauti, kad draugas ar mylimas žmogus taptų kitoks. Atsisakymas prisitaikyti, keistis dėl partnerio gali būti suvokiamas kaip nepagarba ar atstūmimas, tačiau būtent reikalavimas "būti kitokiam, geresniam, tokiam kaip aš" yra nepagarbus.

Ši pamoka sunki dėl vienos priežasties: kol nesugebėsime priimti savęs, toli gražu ne idealaus, juokingo, neracionalaus (sąrašą galima tęsti ir tęsti), tol nesugebėsime priimti kito. Bet koks karas su kitu žmogumi yra vidinio karo su savimi dėl geresnės savęs versijos atspindys.

Trečioji pamoka. Kitų žmonių jausmai visada brangūs

Didesnis intymumas moko pripažinti bet kokių partnerio išgyvenimų ir jausmų vertę, net jei su jais nesutinkate. "Nesijaudink dėl nieko", "tai niekis", "kodėl tu isterikuoji", "tau reikia nusiraminti" ir t. t., ir t. t. - visi esame girdėję nemažai žodžių, kurie nuvertina jausmus. Tačiau jei jūsų mylimas žmogus nerimauja, jam tai nėra smulkmena. Bandymas paneigti savo jausmus yra tikras žingsnis link santykių žlugimo.

Vyrai dažnai bijo stiprių neigiamų emocijų. Jie mano, kad dėl tokių emocijų išnyksta prisirišimas. Tačiau prisirišimas - tai tik tikrumas, kad mūsų žodžiai, veiksmai, emocijos gali nepatikti mūsų partneriui, bet nekelti grėsmės santykiams.

Pagrindinis prisirišimo klausimas yra toks: ar esi su manimi?

Net kai pyksti ant manęs - ar vis dar esi su manimi? Ar ištversite mano pyktį, gėdą, sielvartą, ilgesį - ar džiaugsmą? Ar būsi šalia manęs, ar pabėgsi - prie kompiuterio, darbo, alkoholio, vaikų, draugų, meilužių?

Jei esame artimi, nesvarbu, kas tarp mūsų vyksta, turime drąsos pažvelgti vienas į kitą ir pasikalbėti apie tai, kas iš tikrųjų vyksta mūsų santykiuose. Taip, mes galime pykti vieni ant kitų, bet ne žeminti vieni kitus. Nes esame arti vienas kito, kartu.

Ko reikia? Ilgainiui tampa aišku, kad intymumo su kitu žmogumi sąlyga yra šiltas, palaikantis, artimas santykis su savimi. Mūsų santykiai su kitais žmonėmis atspindi tai, kas vyksta mūsų viduje.