Buritaka – prarastasis miestas džiunglėse

1970-ais metais Kolumbijos juodojoje rinkoje buvo pastebėta prekyba neįprastais senoviniais daiktais – papuošalais, auksinėmis statulėlėmis, keraminėmis urnomis ir įvairiais kitais dirbiniais. Atitinkamos valdžios instancijos susidomėjo atsiradusiomis istorinėmis vertybėmis ir kelerius metus stebėjo prekeivius. 1975 m. pareigūnai, sekdami kontrabandininkų pėdomis sunkiai praeinamose džiunglėse, apraizgytais augmenija grubiais akmeniniais laiptais pateko į 3000 m aukščio kalną. Koks buvo nustebimas, kai prieš akis atsivėrė gražus ir labai netikėtas vaizdas – džiunglių žalumoje skendėjo senovinis, apleistas, nežinomas miestas. Kiek vėliau jo tyrinėtojai, archeologai jame aptiko 169 akmenines platformas, iškirstas kalno šlaituose, ant kurių buvo likę buvusių medinių pastatų liekanos.

Ciudad Perdida – verčiant iš ispanų kalbos reiškia ,,prarastąjį miestą”, dar vadinamas paslaptingąja Buritaka 200 (Buritaka yra vietovės pavadinimas). Jis buvo laikomas šventu, todėl vietiniai indėnai, žinoję apie senąjį miestą, laikė paslaptį apie jo išlikimą ir buvimą. Ilgą laiką jis nebuvo žinomas toliau už džiunglių ribų, tanki augmenija saugojo miestą labai daug metų. Kelių čia nebuvo, o į patį miestą galima patekti tik tais pačiais apaugusiais laiptais, kuriais ir laipiojo kontrabandistai, ieškodami vertybių.

Vienas iš šio miesto tyrinėtojų, šveicaras Erikas fon Denikenas (vok. Erich von Däniken), besidomintis paleokontaktų teorija, prieš rašant knygą apie Buritaką taip pat leidosi į kelionę po džiunglių miestą. Atskridęs čia malūnsparniu, pirmiausia žemiau savęs išvydo baltuojančią didelę terasą, panašią į malūnsparnių nusileidimo aikštelę, kuri gerai matėsi iš aukščio žaliuojančiame fone. Leidžiantis malūnsparniui aiškėjo kad terasa sudaryta iš platforminių plokščių, dengiančių viena kitą. Denikenas buvo saugiai nulaipintas ant viršutinės plokštės ir susitarė, kad jį pasiims po šešių valandų. Jis ramiai norėjo pasižvalgyti po apylinkes ir savo akimis pamatyti apleistą miestą. Kai vėl sugaudė malūnsparnio varikliai, pasigirdo nematomų žvėrių riaumojimas, beždžionių klyksmas ir įvairiabalsis paukščių čirpimas. Negana to, aplinkui visur zujo negailestingi uodai. Jau tada pasidarė aišku, kad ekskursija ramiai ir maloniai nepraeis. Kokį vaizdą pamatė keliautojas likęs vienas? Tarp smarkiai apsiraizgaliojusių lianų, kurioms čia plėstis niekas netrukdo, skendėjo akmeninių ratų chaosas, kreivos sienos, bokšteliai, įvairių formų koridoriai. Pro tankią lianų užuolaidą jis pastebėjo upelį, virš kurio kabojo stačios uolos. Tarp tvirtų sienų ir akmeninių platformų skverbėsi riešutų ir lauro medžai, kedrai ir įvairių atspalvių žaliuojantys paparčiai. ,,Šiandieninė Buritaka – painus labirintas, kur nepažiūrėsi – aplinkui didžiulės platformos, smarkiai apžėlusios augmenija”, – iš Eriko fon Denikeno prisiminimų. Jis ne juokais pavadino šį apleistą miestą aštuntuoju stebuklu, kuris išliko tankių džiunglių dėka. Denikenas klaidžiojo po dirbtinai išlygintą, bet daugelio metų apleistą ir prišniaukštą gamtos aikštelę ir mąstė: ,,štai kur mane atvedė noras keliauti į kažkur nežinomą ir tolimą …” Apie tai jis vėliau parašys savo knygoje ,,Dangaus mokytojai”.

Paleokontaktų teorija yra speciali mokslo šaka, kuri nagrinėja nežemiškų civilizacijų atstovų apsilankymą Žemėje. Šiandien Buritaka yra taironų kultūros centro griuvėsiai. Bet Erikas fon Denikenas įsitikinęs, kad senoji Buritaka ir yra ta vieta, kur kadaise apsigyveno atvykėliai iš kažkur.

Profesorius Sogo iš Bogotos teigia, kad Buritaka buvo statoma pagal vis dar nežinomą planą. Tačiau Denikenas mano, kad paslaptingas penkių pėdų monolitas, rastas archeologų kasinėjimo metu, išmargintas įvairiomis linijomis ir kvadratinėmis figūromis, ir yra tas pats planas.

Kolonijinis karas šioje šalyje truko apie šimtą metų ir indėnai su savo užnuodytomis strėlėmis ir ietimis buvo bejėgiai prieš ispanus, ginkluotus šaunamaisiais ginklais. Taip vadinama taironų kultūra buvo sunaikinta ir nuėjo į užmarštį. Džiunglės prarijo klestintį miestą, paslėpdami jį ilgiems metams. Užkariautojai ispanai indėnus vadino taironais, o iš tikrųjų jie priklausė Kogi genčiai. Tai paslaptingi, labai nekalbūs žmonės, apie juos sklando nemažai legendų, kuriose jie vadinami dievais ir broliais iš dangaus. Jų istoriją daug metų studijavo profesorius Reichel-Dolmatoff. Jis išsiaiškino, kad visos rastos džiunglėse Kogi terasos, namai ir šventyklos buvo statomos pagal kosmologijos principus, pagal kosminius duomenis, žvaigždynų išsidėstymą ir kalendorių.

Yra legenda, kaip Kogi indėnai atsirado Siera Nevadoje: senovėje kilo baisus potvynis ir indėnai pastatė didžiulį oro laivą, kuriuo ilgai klaidžiojo po erdvę, ieškodami saugios vietos. Pagaliau Žemėje jie pamatė vietą be vandens ir nusileido. Išmetę ilgą virvę, dangaus broliai sėkmingai nusileido ir čia apsigyveno. Tai buvo Siera Nevada de Santa Marta. Todėl, pagerbiant šį atminimą, po šiai dienai visose Kogi šventyklose kabo ilga virvė. Kas įdomiausia, kad šumerų rankraščiuose rašoma panašiai: ,,kuomet nuslūgo potvynis, dievai vėl nusileido į savo karalystę”. O gal paslaptingoji Kogi gentis ir buvo naujos civilizacijos formavimosi pradžia, palikusi nuostabius aukso, akmens ir keramikos dirbinius bei stulbinantį iš grįstų plytų išraizgytą kelių tinklą senojoje Buritakoje?