Paslaptingas Guatavitos Ežeras Kolumbijos Kalnuose

Auksine Eldorado šalis daugelį šimtmečių neduoda ramybes nuotykių ieškotojams ir romantikams. buvo pasakojamos legendos, kad šioje šalyje gatvės grįstos aukso lydiniais, o gyventojų namai papuošti deimantais ir smaragdais. Tačiau kad ir kiek europiečiai ieškojo šios pasakiškos šalies, jos aptikti niekam nepavyko. liko tik guatavitos ežeras – būtent jis pagimdė legendas apie Eldoradą.

Įšventinimo ritualas

Guatavita – šventasis ežeras, esantis Kundinamarkos kalnuose Kolumbijoje. Šiame ežere senovėje indėnai atlikdavo ritualines apeigas ir aukodavo dievams aukas, kurias sudarė auksas ir brangakmeniai. Pirmą kartą europiečiai apie šį ežerą sužinojo iš ispanų keliautojo Fernando de Ovjedos.

Ispanas savo kelionės po Pietų Ameriką metu iš vietinių indėnų išgirdo pasakojimą apie nepaprastą tradiciją. Indėnas, prieš tapdamas genties vadu, turėjo dalyvauti įšventinimo rituale. Pretendentas keletą mėnesių turėjo gyventi atsiskyręs nuo gentainių ir badaudamas. Po to prie Guatavitos ežero susirinkdavo visi suaugę genties nariai. Vyrai suręsdavo iš nendrių didžiulį plaustą, kurį papuošdavo brangenybėmis, vaisiais, kvapniaisiais augalais.

Keli vyrai būsimą vadą išrengdavo nuogai ir visą jo kūną įtrindavo aukso dulkėmis, kol indėnas pasidarydavo panašus į statulą, išlietą iš tauriojo metalo. Po to būsimasis vadas būdavo įlaipinamas į aukso dirbiniais pakrautą plaustą ir nuplukdomas tolyn nuo kranto.

Plaustas sustodavo ežero viduryje, kur „aukso žmogus“ (nuo to ir kilo Eldorado pavadinimas) ant plausto esančias brangenybes sumesdavo į vandenį. Po to jis įšokdavo į vandenį ir nusiplaudavo aukso dulkes, taip parodydamas pagarbą dievams. Tik po to naujasis vadas sugrįždavo į krantą, kur jo laukdavo džiūgaujanti minia, pasitinkanti šūksmais ir būgnais.

Greičiausiai, būtent šis ritualas ir pagimdė legendas bei suteikė pavadinimą aukso šaliai – Eldoradui. Nuo to laiko indėnų aukso buvo ieškoma visoje Pietų Amerikoje: ant žemės (Brazilijos miškuose), po žeme (Čilės kalnuose) ir po vandeniu (Titikakos ežero dugne). Suprantama, nuošalyje nebuvo paliktas ir Guatavitos ežeras.

Brangenybių paieškos

Pirmasis žmogus, kuris 1540 metais pabandė pasiekti Guatavitos dugne gulinčius lobius, buvo ispanas Hernanas Peresas de Kesada. Keletą mėnesių jis ir jo žmonės kaušais sėmė vandenį iš ežero, tikėdamiesi jį bent kiek nusausinti. Vandens lygis iš tiesų sumažėjo keliais metrais. To pakako, kad nuo dugno būtų iškelti keletas auksinių dirbinių. Kesada buvo įsitikinęs, kad didžioji brangenybių dalis guli ant dugno ežero viduryje, tačiau jam su bendraminčiais jo pasiekti taip ir nepavyko.

Kitas bandymas priklauso Antonijui Sepulvedai. Jis nusamdė kelis tūkstančius indėnų, kurie uolingame krante turėjo iškirsti kanalą vandeniui nutekėti. Kai darbai buvo užbaigti, vandens lygis nusileido 20 metrų. Pasirodžiusiame dugne buvo aptiktas kiaušinio dydžio smaragdas ir keletas aukso dirbinių. Tai buvo labai mažas laimikis, todėl avantiūristas nutraukė tolimesnius darbus.

Įvairūs žmonės vis bandė aptikti nuskendusius lobius, tačiau tuometinės technikos išsivystymo lygis neleido taip nusausinti ežero, kad būtų galima pasiekti pačią giliausią jo dugno vietą.

Paskutinieji, kas bandė tai padaryti, buvo britai. 1912 metais anglų lobių ieškotojai prie ežero atsigabeno didžiulius garu varomus siurblius. Jiems pavyko išpumpuoti beveik visą vandenį, tačiau minkštas ant ežero dugno nusėdęs dumblas iš karto įtraukdavo kiekvieną, kas bandydavo nusileisti į duobę. Kitą dieną dumblas išdžiūvo ir tapo tvirtas, tarsi betonas. Lobių ieškotojams teko mesti savo techniką – ištraukti ją iš išdžiūvusio dumblo nebuvo jokių galimybių.