Čikaga - miestas su dvigubu dugnu

Nė vienas ne tik Ilinojaus valstijos, bet ir visų JAV Vidurio Vakarų miestas negali prilygti Čikagai padavimų skaičiumi. Tiesa, šie padavimai yra gana vienapusiški ir beveik visuose juose pasakojama apie žmonių, kurie dar gana neseniai – XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje – gyveno šiose vietose. Paranormalių reiškinių tyrinėtojai tai sieja su ypatinga Čikagos padėtimi. Šis, „dvigubą dugną“ turintis miestas, stovi ant kelių geopatogeninių zonų.

Tamsusis antrininkas

Čikaga pastatyta pelkėtoje vietovėje. Teritorija, kurią pasirinko pirmieji prancūzai, o vėliau ir anglai naujakuriai, turi daug upių ir upelių, kurių pelkėtuose krantuose augo laukinis svogūnas. Indėnai šį augalą vadino „ščikakoa“, nuo jo miestas gavo savo pavadinimą. Suprantama, kad pelkėtoje vietovėje turėjo būti naudojamos specialūs statybų metodai.

Pavyzdžiui, garsusis dangoraižis „Willis Tower“ (anksčiau - „Sears Tower“), kuris vienu metu buvo aukščiausias pastatas pasaulyje, buvo pastatytas ant polių, sukaltų į bazaltą, esantį po dirvožemiu. O didžiulis „Auditorium“ teatras laikosi ant pamatų plaukiojančiame minkštame molyje.

Iš pradžių miestas buvo beveik tame pačiame lygyje kaip Mičigano ežeras, o jau 1850-aisiais tapo aišku, kad tai neigiamai veikia kanalizacijos sistemos darbą.

Tuomet buvo nuspręsta ištaisyti šią klaidą: gatvės buvo pakeltos vidutiniškai pusantro metro, o kai kuriose vietose - dviem su puse, taip pat kai kurie pastatai (darbai buvo vykdomi savininkų sąskaita, todėl į daugelį biurų, viešbučių
ir prekybos centrų pietinėje centrinėje dalyje tiesiog buvo įrengti papildomi įėjimai į antrą aukštą).

Taigi Čikagoje atsirado „antrasis dugnas“: viršuje triukšminga gatvė su elegantiškais namais, o apačioje - tamsusis jos antrininkas.

Štai tokios dvigubos sankryžos pavyzdys: Mičigano gatvė kerta Granto gatvę arkiniu tiltu. Atrodo, įprastas dalykas, bet tai dar ne viskas!

Pasirodo, žemiau yra dar viena sankryža: jūs galite nusileisti žemyn siaurais laiptais ir pereiti Granto gatvę, taip sakant, iš apačios. Ten, apačioje, taip pat rieda mašinos, vaikšto žmonės, atviros durys į restoranus...

Ožio prakeiksmas

Didžioji dalis dvisluoksnių gatvių yra pietiniame upės krante, nors yra ir šiaurinėje pusėje. Visose kavinėse ir parduotuvėse yra du įėjimai - viršutinis ir apatinis.

Su viena iš šių įstaigų - „Billy Goat Tavern“ - siejama linksma legenda. Pasakojama, kad jos savininkas graikas buvo didelis beisbolo gerbėjas, o namuose augino stambų ožį - kaip naminį gyvūnėlį. Kartą, 1945 m., jis nusprendė su savo raguotu draugu pažiūrėti beisbolo rungtynes tarp Čikagos „Cubs“ ir Detroito „Tigers“ komandų. Sirgaliai buvo įleisti į stadioną, tačiau netrukus jiems buvo liepta pasišalinti, nes netoliese sėdintys sirgaliai negalėjo apsikęsti nemalonaus kvapo, būdingo visiems ožiams. Ir tada graikas prakeikė „Cubs“ komandą, sakydamas, kad ji niekada daugiau nelaimės. Įdomu tai, kad Čikagos beisbolo komandai nepavyko laimėti nei tais, nei vėlesniais metais. Ir tai visiškai nepriklausė nuo žaidėjų klasės...

„Harpo“ studijos vaiduokliai

Studijos, kuri tapo žinoma dėl didžiulio populiarumo susilaukusios Oprah Winfrey laidos, yra dvisluoksnėje Čikagoje, netoli nuo judrių gatvių ir buvusios prieplaukos.

Pastatas žinomas tuo, kad tarp jo sienų galima išgirsti keistus garsus: pavyzdžiui, hole dažnai girdimi dešimties žmonių žingsniai, aukštuose kartais užsitrenkia ar atsidaro durys, iš koridorių ar kambarių girdisi balsai, vaikų juokas ar linksmi pokalbiai, o kartais girdisi taurių skambesys, lengva šokių muzika arba verksmas ir riksmai. Keli „Harpo“ darbuotojai pasakojo, kad jiems teko matyti moters vaiduoklį, kuris vaikščiojo po patalpas, tarsi kažko ieškodamas...

Visa tai yra 1915 m. liepos 24 d. įvykusios tragedijos atgarsiai: tą dieną visai šalia prieplaukos apvirto prabangus pramoginis laivas „Eastlan“, kurį užsakė bendrovė „Western Electric“ savo darbuotojų iškylai. Laivu plaukė apie 2500 žmonių, žuvo - daugiau kaip 800. Iš užtvindytų skyrių ir upės dugno iškelti kūnai buvo gabenami į laikiną morgą - tuščią ginklų sandėlį, kuris vėliau turėjo ne vieną šeimininką, kol galiausiai jį įsigijo Oprah Winfrey.

Dar vienas priminimas apie šį siaubingą įvykį - neįprasti reiškiniai prie Klarko tilto: po juo buvo guldomi skenduoliai iš „Eastland“ laivo. Pasakojama, kad šioje vietoje kartais, kai yra tykus oras ir vandens paviršiuje nėra bangų, girdisi riksmai, triukšmas, o kartais krantinę netikėtai užlieja didžiulė banga, kurioje galima įžiūrėti žmonių veidus.

Apie laivo „Eastland“ tragediją turistams ir miesto gyventojams primena buvusios prieplaukos vietoje esanti memorialinė lenta.

Ten kur amžina ramybė

Tuo metu, kai Čikaga įgijo „dvigubą dugną“, buvo nuspręsta į kitą vietą perkelti kai kuriuos miesto struktūros elementus. Pavyzdžiui, 1870 metais buvo perkeltos senos miesto kapinės, Viktorijos epochos nekropolis, buvęs toje vietoje, kur dabar yra Linkolno parko rajonas.

Taip vietoje vienų kapinių atsirado dvi - Rozhilo (Rozehill cemetery) ir Greislando (Graceland cemetery). Abejos kapinės šiuo metu jau laikomis senomis ir jos garsėja daugybe istorijų apie jose gyvenančius vaiduoklius. Pavyzdžiui, kiekvienais metais gegužės 1 d. Rozhilo kapinėse mistikos mėgėjai gali pasigrožėti mėlyna šviesa, sklindančia iš Darijaus Milerio mauzoliejaus. Šis žmogus kartu su anglų mokslininku Hovardu Karteriu pažvelgė į pirmą kartą atidarytą Tutanchamono kapą. Milerio mauzoliejus yra egiptiečių požeminio pasaulio dievo Anubio šventyklos kopija.

Greislando kapinėse „gyvena“ vaiduokliški gyvūnai (vilkas ant Liudviko Vulfo kapo), stovi bauginančios statulos (Deksterio Greivso kapas), pasakojama, kad kartais pasirodo Elvio Preslio vaiduoklis.

Ne mažiau įdomybių vyksta ir 1890 m. įkurtose Rezurekšeno (Resurrection cemetery) kapinėse. Yra pasakojama apie vampyrą ir jo nuotaką, nelaimingus įsimylėjėlius, ir po mirties besivaidijančius verslininkus ...

Šių kapinių ypatybė - jos yra Arčerio gatvėje, kuri laikoma galinga geopa-togenine zona ir kuri pagarsėjo legendomis apie atgimusią Merę. Merė - tai mėlynakės moters, apsirengusios sniego baltumo suknele ir apsiavusios naujais šokių bateliais, vaiduoklis, pasirodantis šaltomis žiemos naktimis: ją ir dabar paveža vėlyvi vairuotojai, taksistai ir netgi policininkai, su ja šoka, bučiuojasi, kalba; tačiau ji visuomet išnyksta prie Rezurekšeno kapinių.

Apie šią merginą pasakojama tokia istorija: būdama gyva ji dažnai lankėsi O. Henrio Bolrumo šokių klubą, kurį 1921 m. įkūrė Verderbarų šeima. Vieną lemtingą 1928 m. ar 1929 m. žiemos vakarą Merė susikivirčijo su savo palydovu, išbėgo iš klubo, net nespėjusi apsivilkti palto, ir bandė sustabdyti automobilį... Deja, merginą partrenkė sunkvežimis. Ji buvo palaidota Rezurekšeno kapinėse.

Čikagoje yra ir airių vienuolių vaiduokliai. Dažniausiai jie pasirodo prie senos Šventojo Džeimso katalikų bažnyčios ir šalia jos esančiose kapinėse. Šioje Čikagos vietoje airių bendruomenės nėra ir niekada nebuvo, tačiau yra žinoma, kad airiai darbininkai XIX amžiaus pradžioje kasė Ilinojaus-Mičigano kanalą, o vėliau persikėlė į pietines valstijas. Yra manoma, kad taip pasielgė ne visi: kai kurie liko gyventi bendruomenėje, kurią vėliau dėl kitokio tikėjimo prakeikė Šventojo Džeimso bažnyčios šventikas.

Po prakeiksmo bendruomenė išmirė, o prisiminimai apie ją žmonių atmintyje išdilo. Ir tik vaiduokliški vienuoliai vis dar meldžiasi už savo tėvynainių sielas...