Dilgėlė- žolė, lenkianti špinatus ir brokolius

Jeigu aš pasakyčiau, kad kažkur patvoryje, pamiškėje ar jūsų sodo kamputyje neprižiūrimas veši žalumynas, maistingesnis už špinatus ar brokolius, sudominčiau, ar ne?

Kalbu apie dilgėles: jas lengva gaminti, jos itin vertingos, nes yra tiesiog pripompuotos vitaminų bei mineralų, o ir universalios, nes tinka patiems įvairiausiems patiekalams (nuo rissotto iki pyragų).

Nors dilgėlės žaliuoja visą šiltąjį sezoną, pirmieji pavasario mėnesiai tinkamiausi joms rinkti, nes būtent tuomet ši žolė vertingiausia. Be to, gaminti tinkamos ir maistingiausios yra dilgėlių viršūnėlės (kai skinsite jas kur tarpuvartėje nugnybkite tik stiebelį su viršutiniais 4-6 lapeliais). Kai dilgėlės ima megzti pumpurus, maisto gaminimui jos nebetinka. Kita vertus, įsibėgėjus vasarai išauga nauja dilgėlių karta, kurią drąsiai galite grūsti į puodą. Išduosiu mažytę paslaptį: jeigu norite dilgėlėmis mėgautis nevaržomai, tiesiog nupjaukite subrendusius stiebus ir jų vietoje sužels nauji, skanūs pūkuotukai.

Jeigu nosis raukosi ir gaminti iš dilgėlių nesinori, išbandykite dilgėlių arbatą, kurioje gausu vitamino C ir geležies. Ji itin naudinga žmonėms, kuriems trūksta energijos.

Tuo tarpu toms, kurioms neteko ragauti dilgėlių sriubos pas močiutę kaime, galiu pasakyti, kad jų skonis neįtikėtinai "žalias", kažkas per vidurį tarp špinato, brokolių ir kopūsto.

Dilgelės dažniausiai pakeičia špinatus: gali būti pakeptos su sviestu ir patiekiamos kaip garnyras, dedamos į varškėtukus ar virtinius, kepamos kartu indišku panyru ir t.t.

Turbūt neturiu nė priminti, kad skinant dilgėles būtinos pirštinės. Jų nenusimaunu iki tol, kol minutei jas užpilu verdančiu vandeniu.