Hildegardos Bingenietės pranašavimai

Viduramžiais Hildegarda Bingenietė buvo fenomenalus reiškinys. Ji numatė ateitį ir vedė filosofines diskusijas, rašė dvasinius tekstus ir muziką, gydė ligonius, rašė medicinos ir gamtos mokslų traktatus. Ji sukūrė vieną pirmųjų dirbtinių kalbų – lingua ignota. Amžininkai ją vadino Reino Sibile. Palikuonys ją laikė Šventąja.

Hildegarda kilo iš didikų šeimos, gyvenusios Bermersheime ir tarnavusios grafui Sponheimui, dideliam Reino krašto feodalui. Ateitis jai nieko gero nežadėjo - mergina, gimusi likus metams iki Jeruzalės užgrobimo, buvo dešimtas vaikas šeimoje, tad kraičio negalėjo tikėtis.

Dievo vaikas

Be to, labai greitai paaiškėjo, kad mergaitės sveikata buvo itin trapi, ir tai praktiškai panaikino bet kokias galimybes kada nors sukurti šeimą - mergaitė greitai peršaldavo, užsikrėsdavo praktiškai visomis įmanomomis infekcijomis ir vos ne nuo paties gimimo ją kankino stiprūs galvos skausmai, nuo kurių niekas nepadėdavo. Mergaitė buvo drovi ir nedrąsi, o skausmingi pojūčiai padarė ją nepaprastai kantrią. Ji neverkė, nesiskundė ir labai bijojo pripažinti, kad per skausmo priepuolius ją persekiojo keistos vizijos. Mažoji Hildegarda matė žybsinčią šviesą, ji buvo ir baisi, ir patraukli tuo pačiu metu. Sužinoję apie regėjimus jos tėvai iškart suprato, kad dukra turi būti pašvęsta Dievui.

Iki aštuonerių metų Hildegarda buvo auklėjama tėvų namuose, o tada ją atidavė auginti grafo Meinhardo fon Sponheimo seseriai Jutai, benediktinų vienuolei. Juta gyveno labai griežtą asketišką gyvenimą, užsiėmė savigyda, ilgai ir griežtai pasninkaudavo, gyveno ne moterų vienuolyne, o atsiskyrėlės gyvenimą. Tačiau ji noriai auklėjo kilmingų šeimų mergaites. Vasalo duktė jai atrodė labai tinkamas variantas. Juta vedė lotynų kalbos, skaitymo, rašymo, skaičiavimo pamokas, tačiau mergaitė, kaip netrukus Juta pastebėjo, blogai įsisavindavo mokslus, tačiau aistringai mėgo muziką. Teologinės sąvokos jai atsiskleidė per sistemingas vizijas, kurios kasmet vis dažnėjo ir ilgėjo. Kai Hildegardai buvo 14 metų, Juta išgabeno mergaitę į sketą [nedidelis vienuolynas, kurią sudaro atskiros celės vienuoliams atsiskyrėliams], kurį globojo Disibodenbergo vyrų benediktinų vienuolynas. Taip mergina tapo seserimi Hildegarda.

Abatė

Jutos skete Hildegarda praėjo tikrą išgyvenimo mokyklą. Jokia prasta sveikata ten nebuvo pasiteisinimas, pati Juta tikėjo, kad fiziniai negalavimai yra tik dvasinių dorybių pasireiškimas ir negalima daryti nuolaidų silpnam kūnui, nes tai sugadina sielą. Jutos mokiniai vidurnaktį keldavosi melstis, valandų valandas klūpojo ant ledinių grindų ir maitinosi nepaprastai blogai. Nenuostabu, kad su tokiu požiūriu į tarnavimą Dievui pati Juta gyveno tik 45 metus. Kaip Hildegardai pavyko išgyventi tokiomis sąlygomis, visiškai nesuprantama. Bet ji išgyveno. Ir net fiziškai sustiprėjo. Jutos akyse ji turėjo gerą reputaciją ir ilgainiui tapo kandidate ją pakeisti vadovaujančiame poste. Tiesa, to reikėjo laukti beveik ketvirtį amžiaus. Tuo metu naujajai abatei jau buvo 38 metai.

Jos išsilavinimas šiandien būtų vadinamas nesisteminiu. Ji puikiai suprato lotynų kalbą iš klausos, nes daug metų maldų skaitymas ir psalmių giedojimas nenuėjo veltui, tačiau ji negalėjo pati sudaryti sakinių ir kalbėti lotynų kalba - painiojo linksnius, žodžių tvarką, darė kitas gramatines taisykles bei rašė su daugybe klaidų. Nepaisant to, ji savo dvasinius eilėraščius ir psalmes kūrė lotynų kalba. Šie kūriniai, tikriausiai, atrodė kaip sukurti visiškai neraštingo žmogaus. Tačiau Hildegardos vienuolyne kartu su ja gyveno išsimokslinęs vienuolis, kuris vykdė sekretoriaus funkcijas. Būtent jis užrašydavo ir ištaisydavo viską, ką diktavo abatė.

Sketą, kurią paveldėjo iš Jutos, pavertė vienuolynu ant Šv. Ruperto kalvos netoli Bingeno. Ji naujo vienuolyno sukūrimą pamatė per viziją sunkios ligos metu, kai dar Juta buvo gyva, vizijoje jai buvo liepta pasiimti dešimt vienuolių, kurios norės palikti Disibodenbergą ir įkurti savo vienuolyną. Bet dieviškasis nurodymas išsipildė tik 1147 m. Abate Hildegarda išbuvo 43 metus ir mirė labai solidaus amžiaus - būdama 81 metų.

Jos įkurtas vienuolynas visiškai skyrėsi nuo pirmtakės Jutos košmariško sketo: jame nebuvo jokių griežtų reikalavimų, kurie, pasak Hildegardos, ne tik nesustiprina tikėjimo, bet ir padaro kūną netinkamu, daro vienuoles priklausomas nuo fizinės būklės. Todėl Hildegardos vienuolyne sesės nealino savo kūno, jam nekenkė, gerai valgė ir daug laiko skyrė mokslui ir menui. Tiesa, Hildegardai buvo priekaištaujama, kad abatė į savo vienuolyną priėmė ne visas norą pareiškusias merginas, o tik tas, kurios buvo kilusios iš gerų šeimų. J šiuos priekaištus Hildegarda atsakė tiesmukiškai, sakydama, kad net tvarte gyvūnai skirstomi pagal veisles - avys su avims, kar-
vės su karvėms, ožkos su ožkomis! Nedraugai į tai neturėjo ką atsakyti. Ir jie nutilo. Norinčiųjų patekti į Hildegardos vienuolyną buvo tiek daug, kad 1165 m. Aibingene buvo atidarytas papildomas vienuolynas.

Dvasinė veikla

Hildegarda nuo pat mažens labai mėgo muziką ir, tikriausiai, buvo apdovanota gera klausa ir maloniu balsu. Tad nenuostabu, kad vienuolyno aplinkoje ryškiai pasireiškė jos talentas kurti bažnytines melodijas ir dvasinius tekstus. 1150-aisiais ji sutvarkė savo muzikines kompozicijas ir jas įtraukė į rinkinį „Harmoninga dangaus apreiškimų simfonija“, į kurį pateko monofoninės giesmės, daugiausia skirtos Mergelei Marijai ir Šv. Uršulei. Giesmės turėjo joms būdingą savybę - vienas skiemuo buvo dainuojamas kelis muzikinius taktus, tai yra, jie skambėjo labai ilgai. Hildegarda nebijojo diskutuoti su valdovais, mokslininkais, bažnyčios hierarchais ir išvykdavo mokyti tikinčiųjų teologijos klausimais. Tai dažnai buvo susiję su eretikų judėjimais. Hildegarda jiems nepritarė, tačiau požiūrį, kad eretikus reikia bausti, laikė neteisingu - eretikus, anot jos, reikia tik išvaryti iš bažnyčios, bet fiziškai nesunaikinti. Bažnyčios doktrinos neteisingą traktavimą ji siejo su kūno ligomis, kurias reikia gydyti. Kadangi fizinės sveikatos klausimas, kuris tiesiogiai turi įtakos dvasiniam gyvenimui, ją domino dėl ją pačią kankinusių negalavimų, Hildegarda parašė keletą medicinos ir gamtos mokslų veikalų.

Knygoje „Apie įvairių gamtos kūrinių vidinę esmę“, kurią sudarė dvi dalys: „Fizika“ ir „Kompleksinė medicina“, ji aprašė augalų, akmenų, mineralų, gyvūnų, medžių, metalų karalystes ir jų savybes, turinčias įtakos žmogaus organizmo anatominėms savybėms. Be to, ji neapsiribojo tuo metu įprastomis rekomendacijomis, bet pateikė liaudies medicinos receptus, daugiausia paremtus žiniomis apie augalų savybes. Šie receptai buvo išbandyti jos pačios ir jos vienuolyno gyventojų. Be abejo, tarp Hildegardos patarimų buvo visiškai beprasmių, pavyzdžiui, brangiųjų akmenų naudojimas gydymui, tačiau bent jau ji rekomendavo juos tiesiog įsidėti į burną ir čiulpti, manydama, kad nurijus seiles, susiliečiančias su akmeniu, bus išgydoma liga, o nepatarė jų sutraiškyti ir nuryti, ką darė tuometiniai gydytojai, pražudę ne vieną aukšto rango pacientą. Hildegarda, laimei tiems, kurie klausėsi jos patarimų, turėjo sveiką protą.

Ką ji matė vizijose?

Viduramžiais buvo labai vertinami mistiniai apreiškimai, kurių abatė taip gėdijosi, kad net kreipėsi patarimo į savo dvasinį brolį Volmarą - ar ji turėtų palikti užrašus apie keistas vizijas, kurios ją aplankė? Volmaras rekomendavo viską užrašyti ir paviešinti. Hildegarda taip ir padarė. Jos kūrinio „Scivias“ dėka mes žinome, kokios buvo šios vizijos, kurias ji bandė interpretuoti. Jos pasirodydavo jai kaip nuotraukos, sudarytos iš šviesos dėmių, įsižiebiančių kaip žvaigždės. Ir jos buvo labai panašios į vitražus, kurie pasirodys bažnyčiose kiek vėliau. Šviesūs, nuolat besikeičiantys vaizdai jai atskleidė tikrąjį pasaulio vaizdą, Visatos sandarą, o kosmosas jai atrodė kaip didžiulis kiaušinis, kurio viduje buvo žmogus, per kurio kūną ėjo virpanti liepsnos šviesa. Šiomis akimirkomis Dievas kalbėjo su seserimi nežinoma kalba. Ji netgi sudarė šios kalbos žodyną, kuris yra šiek tiek panašus į lotynų kalbą. Lingua ignota arba nežinoma kalba šiandien laikoma viena pirmųjų dirbtinių kalbų, kurias sugalvojo žmogus.

Straipsnio autoriaus nuomone gali nesutapti su svetaines administracijos nuomone, o taipogi ir su skaitytojo nuomone.