Iš kur atsiranda sapnai ir ką jie reiškia?

Kas tie sapnai? Ar verta į juos kreipti dėmesį, o gal tiesiog pamiršti kaip bereikšmius nakties vaizdinius?, – atsakymų ieško savaitinis žurnalas mususavaite.lt.

Sapno metu tvarkoma gauta informacija

Pasak Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro gydytojo psichiatro Arūno Jasionio, žmogus – Dievo, evoliucijos tvarinys, baltyminė kompiuterinė sistema su savo programa. Daug dirbdama ši „mašina“ turi pailsėti, persiformuoti. Tad miegant ir žmogaus kūnas, ir smegenys ilsisi. Tačiau ir miegant smegenyse vyksta darbas: tvarkoma per dieną gauta informacija. Šis procesas vyksta greitojo miego fazės metu – štai tada žmogus ir sapnuoja.

Kai panyrame į klampią miego upę, mus pasitinka sapnų pasaulis. „Sapnas, – rašė psichoanalizės tėvas Zigmundas Froidas (1856–1939), daug dėmesio skyręs sapnams, – tai tokia būsena, kai ničnieko nenoriu žinoti apie išorinį pasaulį, kai nusisuku nuo jo. Į miegą nugrimztu atsitraukdamas nuo pasaulio, neprisileisdamas jo dirginimų. Užmiegu ir tada, kai pasaulis mane nuvargina. (…) Biologinė miego paskirtis yra poilsis, o jo psichologinis požymis – išnykęs dėmesys pasauliui“.

Sapnai ateina iš pasąmonės

Z. Froidas žmogaus psichiką suskirstė į sąmonę ir pasąmonę: sąmonė esanti „matoma“ ledkalnio dalis, o pasąmonė – tai toji „nematoma“, glūdinti po vandeniu dalis, sudaranti 6/7-ąsias aisbergo.

Sąmonę Z. Froidas laikė civilizacijos sukurtu lukštu, kuris saugo tamsiąsias pasąmonės, talpinančios visos evoliucijos metu susiformavusius instinktus, jėgas ir neleidžia joms pasireikšti. Z. Froido mokinys, vėliau prieštaravęs mokytojo mintims, Karlas Gustavas Jungas (1875–1961) aiškino, kad pasąmonė – ne vien gaivališkų instinktų buveinė. Joje glūdi ir kolektyvinė žmonijos patirtis, perduodama iš kartos į kartą bei siekianti net pirmykščius laikus.

Būtent iš čia, iš pasąmonės, miego metu į sąmonę įsiveržia įvairiais vaizdiniais, simboliais virtusi informacija, kurią vadiname sapnais. Sąmonė nepajėgi pastebėti ir užfiksuoti visų faktų, pokyčių, vykstančių žmoguje ir aplink jį. Tačiau pro pasąmonę niekas neprasprūsta. O sapnas, kaip aiškina K. G. Jungas, yra specifinė pasąmonės išraiška. Todėl ir patariama į jį žiūrėti kaip į faktą, kurio atžvilgiu nereikia turėti jokių išankstinių nuostatų, išskyrus tai, kad jis turi prasmę.

Bet kokia jo prasmė? Z. Froidas siūlo tai, ką pateikia sapnas, vadinti išreikštuoju sapno turiniu, o slaptąjį turinį – slaptosiomis sapno mintimis. Paprastai, pasak Z. Froido, sapnas nenori būti išaiškintas. Esą tam priešinasi sapno cenzūra. Kas tai? Ogi tie patys veiksniai, kuriuos sapnuojantysis pripažįsta būdraudamas. Miegant sąmonė ilsisi, bet sapno cenzūra sapnuojantįjį klaidina, iškraipo jo sapną taip, kad atsibudęs jis tik gūžteli pečiais: „Kažkokią nesąmonę sapnavau“.

Z. Froidas rašė: „Geiduliai, kuriuos laikome svetimais žmogaus prigimčiai, yra pakankamai stiprūs, kad sukeltų sapnus. Nenumaldomai gali įsišėlti ir neapykanta. Visiškai įprasta trokšti keršto ir mirties artimiausiems, gyvenime labiausiai mylimiems asmenims: tėvams, broliams ir seserims, sutuoktiniui, savo vaikams. Šie cenzūros atmesti norai, regis, kyla iš paties pragaro; kai būdraudami juos išsiaiškiname, jokia cenzūra neatrodo esanti jiems per griežta“.

Pirmykščiai vaizdiniai pasireiškia taip pat spontaniškai, kaip ir instinktai. Gali pasirodyti tam tikri sapnai, vizijos, mintys, kurių priežastys siekia ne kasdienę konkretaus žmogaus buitį, o net priešistorinius laikus. Pasąmonė išlaikė pirmykštes savybes, kurios sudarė dalį pirmykščio proto. „Būtent į šias savybes, – rašė K. G. Jungas, – nuolat nukreipia sapnų simboliai, tartum pasąmonė norėtų susigrąžinti visus senus dalykus, kurių protas evoliucijos procese atsikratė: iliuzijų, fantazijų, archetipiškų minties formų, pagrindinių instinktų ir t.t.“ Tad ir sapnų svarbiausias uždavinys – „sugrąžinti“ priešistorinio (taip kaip ir vaikiško) pasaulio prisiminimą.

Pranašiškoji sapno prasmė

Sapnai – lyg didžiulė knyga apie žmogų, jo gyvenimą, visą supantį pasaulį: kiekvieną naktį mums pateikiami puslapiai iš šios knygos, tačiau viską perskaityti ir teisingai išaiškinti, suprasti ir mokėti tuo pasinaudoti itin sudėtinga. Tačiau, matyt, labai prasminga. Juk ne veltui senovėje sapnų aiškinimui buvo skiriamas toks didelis dėmesys.

Kiekvienas lietuvis turbūt puikiai prisimena legendinį kunigaikščio Gedimino sapną (apie staugiantį geležinį vilką), kuris, kaip teigia legenda, išpranašavęs Vilniaus įkūrimą.

Panašių pavyzdžių, kad sapnas būtų nulėmęs ne vien žmogaus, bet ir tautų, valstybių gyvenimą, istorijoje rastume daug. Net jei skeptikai tai aiškintų atsitiktinumu, sutapimu, į sapno reikšmę negalima nekreipti dėmesio. Juk ne šiaip sau ir dažnoje šeimoje rytas pradedamas klausimu: ką sapnavai?

Senajame Testamente gausu pavyzdžių, iliustruojančių per sapną ateinančias pranašystes. Štai ir Mozė sapne išgirdęs Dievo balsą, raginantį išvesti Izraelio tautą iš Egipto nelaisvės į Pažadėtąją žemę. Karalius Saliamonas, garsėjęs nepaprasta išmintimi ir didžiuliais turtais, taip pat sapne girdėjęs Dievo balsą, leidžiantį prašyti, ko šis norįs. „Duok man išminties ir išmonės“, – pasakęs Saliamonas ir tokiu prašymu taip įtikęs Dievui, kad, be išminties, buvo gausiai apdovanotas ir žemiškosiomis gėrybėmis.

Lietuvių senojoje tautosakoje taip pat randame pavyzdžių, įrodančių sapno pranašiškumą. Sakmėje apie Vištyčio ežero atsiradimą kalbama apie piemenis, kuriems sapne buvo pranešta, jog pievos, kuriose jie gano arklius, bus apsemtos vandens. Tie, kurie patikėjo sapnu, išsigelbėjo, kitus ištiko tragiška lemtis: jie tapo pirmosiomis atsivėrusio ežero aukomis.

Mokslui sparčiai žengiant į priekį, sapnas „praranda“ savo magišką galią, tačiau gana aktualus išlieka buitinėje plotmėje.

„Sapnavimas, – sakė kunigas Ričardas Repšys (1950–2009), – dažniausiai – gyvenimo tąsa, realių problemų, rūpesčių atspindys. Tačiau žmogus sapnuoja ir įvykius, kurių nėra išgyvenęs, vietas, kurių nėra realiai matęs, asmenis, kurių nėra pažinęs.“ Bet, aiškino kun. R. Repšys, reikia būti labai atsargiems su žmonėmis, kurie įvairius savo sapnus bando susieti su Dievu, ateities įvykiais. Protingas žmogus, susapnavęs sapną, kuris atrodo pranašiškas, pasilieka jį sau arba priima kaip ženklą, kalbantį apie asmeninius gyvenimo įvykius. Problema, anot kunigo, iškyla tada, kai žmogus mano, jog sapnas atėjęs iš Dievo, ir jis turįs apie tai papasakoti visiems. Tuomet galima įtarti, kad šito žmogaus psichika pažeista, juolab jei jis sapnais vadovaujasi labiau nei protu ar kasdienine realybe.

Tačiau ne visi pranašiški sapnai yra liguistos psichikos padarinys (kaip ne visi yra pranašiški). Deja, XX–XXI a. pradžios žmogus, dažnai įsitikinęs mokslo galia, pamiršta, jog jam ne viską lemta žinoti. „Mus taip užvaldė ir įkalino mūsų pačių subjektyvi sąmonė, – rašė K. G. Jungas, – kad užmirštame seniai žinomą dalyką: Dievas dažniausiai kalba per sapnus ir vizijas“.

Sapnas – savianalizės seansas

Marijampolietei Aušrai iš atminties neišdyla sapnas, regėtas daugiau nei prieš penkerius metus. Buvo vasara. Moteris su sūnumi atostogavo, tačiau nuolat jautė nerimą, nepaaiškinamą jaudulį. Kankino nemiga, o jei užmigdavo, beveik nieko nesapnuodavo (ar neprisimindavo). O tas sapnas buvęs labai ryškus (prasmingi sapnai išsiskiria ypatingu ryškumu ir aiškia būsena, kuri išlieka nubudus). Regi Aušra save su savo artimiausiais žmonėmis – sūnumi, tėvais, seserimi – prie Kauno marių, Pažaislio vienuolyno.

Tai maloni moteriai vieta, realybėje ne kartą lankyta. Aušra su kitais turi pereiti ten esančius požemius, kurie dvelkia nemaloniu šalčiu, niūrumu. Visur painūs tuneliai, koridoriai, vanduo. Kaip jie tas kliūtis įveikia, sapnas, atrodo, nefiksuoja. Aušra toliau tik mato visus (ir save) jau išėjusius ant kranto, kur šviečia saulė, aplink jaukus peizažas. Staiga moteris nutirpsta: požemiuose likęs jos sūnus – šešiametis berniukas. Ji įsivaizduoja, kaip vaikas klaidžioja, brenda per vandenį, neranda tunelio galo. Motina jaudinasi, laukia ir… pabunda.

Daugiau galvojant apie sapną, Aušrai labiau ėmė ryškėti ją persekiojusio nerimo, nemigos priežastys. Sūnus, augęs namuose, be darželių, rengėsi eiti į pirmąją klasę. Motiną kankino rūpestis, kaip vaikas adaptuosis kolektyve, ir tai, jos manymu, sapne simbolizavo požemiai, kuriuos jis pats turįs įveikti. „Sapnas, – prisimena Aušra, – išaiškino tai, kas visas atostogas kankino mane, tačiau ko negalėjau įvardyti. Tai suvokusi pagaliau pajutau ramybę, ir artėjanti rugsėjo pirmoji manęs nebegąsdino“.

K. G. Jungas aiškino, kad sapnas, turintis įtakos nuotaikai (pataiso ją ar sugadina), reiškia, jog sapnavusysis jį suprato, nors kartais tik nesąmoningai.

Jei pačiam nepavyksta išsiaiškinti savo sapno, padėti gali psichodrama. Žmogus režisuoja savo sapną, o realūs aktoriai jį suvaidina. Taip sapnas geriau suvokiamas, analizuojamas. Deja, pas mus tokia praktika psichiatrų kabinetuose netaikoma – per brangus malonumas.

Simbolinė sapno prasmė

Ne vieno žmogaus namuose aptiktume knygelių, vadinamų sapnininkais, taip pat tokio pobūdžio žinynų apstu ir virtualioje erdvėje. Čia abėcėlės tvarka surašyti sapnų simboliai kartu su aiškinimais. Psichiatrai skeptiškai žiūri į sapnininkus. „Visiška kvailystė tikėti, – rašė K. G. Jungas, – kad galimi sistemiški sapnų aiškinimo vadovėliai, kai kiekvienas, nusipirkęs žinyną, galėtų surasti bet kokį simbolį. Joks sapno simbolis negali būti atskirtas nuo individo, kuris sapnuoja, ir nėra jokio tikslaus ir tiesioginio sapno aiškinimo“.

Tačiau daug kas mano kitaip. Mūsų krašte neginčijama, kad susapnavus uogas reikia laukti ašarų, danties ištraukimas – žinia apie mirtį; su skausmu ištrauktas dantis, ypač priekinis, simbolizuoja artimo žmogaus mirtį, kraujas – nauja giminė, miręs žmogus, matomas sapne, – oro kaita… Vadinasi, yra universalių sapno simbolių.

Visur: pasakose, mituose, anekdotuose ir pokštuose, tautų papročiuose, patarlėse, dainose, poetinėje ir kasdieninėje kalboje, aptinkame tą pačią simboliką.

Tačiau, anot Z. Froido, pats „sapnuojantysis simboliką žino nesąmoningai, ji priklauso nesąmoningam psichikos gyvenimui“. O simboliai, pasak jo, naudojami kone tik seksualiniams objektams ir santykiams išreikšti. Štai kodėl beveik viskas susiję su vyriškosiomis ar moteriškosiomis genitalijomis (angos, įdubimai, durys, urvai, namai ir t.t. – moters kūno dalys, pagaliai, ginklai, įvairūs įrankiai, prietaisai ir t.t. simbolizuoja vyriškąsias genitalijas). Simboliškai vaizduojamų dalykų, anot Z. Froido, sapne nedaug. Tai žmogaus kūnas kaip visuma, tėvai, vaikai, broliai ir seserys, gimimas (paprastai susijęs su vandeniu), mirtis (susijusi su išvykimu, išvažiavimu), nuogumas ir dar šis tas.

Sapnas – kaip neišreikšto noro, poreikio patenkinimas

„Pagrindinė sapno ypatybė, – rašė Z. Froidas, – yra ta, kad jį sukelia noras, o jo turinį sudaro šio noro įgyvendinimas. Antra taip pat nuolatinė ypatybė: sapnas ne tiesiog išreiškia mintį, bet kaip haliucinacinis išgyvenimas vaizduoja, jog noras išsipildė“.

Šią mintį puikiai iliustruoja vaikų sapnai. Vaikas neturi klastos, atvirai, be veidmainiavimo žvelgia į supančią aplinką, dėl to ir jo sapnai yra aiškūs, neiškraipyti cenzūros.

…Ketverių metų Aurelijus, žaisdamas su lėktuvo modeliuku, aiškina, jog norėtų iš tikrųjų palakstyti su tokia mašina. Kitą rytą mamai jis su entuziazmu pasakoja savo sapną: visą naktį „skraidęs“ lėktuve ir net ne kaip keleivis, o pilotas!

…Penkiametei Kristinai tėvai nenupirko ledų. Bet užtat naktį, sapno metu, ji „valgė“: pačių įvairiausių, pačių gardžiausių!

Šie pavyzdžiai (jų galima pateikti gerokai daugiau) rodo, kaip vaiko noras realizuojamas bent sapne.

Suaugusiųjų sapnuose toks noro išsipildymas – retas atvejis. Suaugusiųjų sapnuose, troškimuose nesąmoningai pasireiškia kažkur giliai tūnančios chaoso, griovimo jėgos, kuriomis norima pasiekti lyg ir nekaltų dalykų: pripažinimo (vėliau išaugančio į garbėtrošką, valdžios siekimą), meilės (erotiniai, seksualiniai norai, pasak Z. Froido, yra dominuojantys). Tad kodėl šiuos norus sapno cenzūra iškraipo? Mat visi pragaro demonai, glūdintys pasąmonėje, prie „nekaltų“ norų pridėję ranką daro juos piktus, nedorus. O žmogaus, kuris neturėtų savo „tamsiosios pusės“, deja, nėra: tad geru mes laikome tą, kuris, kaip teigė Platonas, savo tamsiuosius norus realizuoja tik naktį, sapno metu. „Ar nežinote, – klausė Z. Froidas, – kad tuos piktnaudžiavimus ir išsišokimus, kuriuos sapnuojame naktį, kasdien – bet jau kaip nusikaltimus – padaro būdraujantys žmonės?“

Ne veltui šiais laikais, kai sudėtinga kriminogeninė padėtis, kai visuomenėje lyg ir nematyti sričių, kurioms neturėtų įtakos nusikalstamasis pasaulis, psichologai ir psichoterapeutai skeptiškai žiūri į žiniasklaidą, pateikiančią įvairių žiaurių nusikaltimų detales. Mat potencialiam žudikui, prievartautojui perskaityta žinutė tampa tarsi pamokymu žiauriai nusikalsti: pasąmonėje glūdintis negatyvus troškimas ypatingomis akimirkomis (esant neblaiviam, apimtam streso) pasireiškia realiu, deja, negrąžinamu veiksmu.

Tačiau padorus pilietis, atrodytų, toli nuo viso to. Bar ar jį kada nors kankino baisūs sapnai? Anot Z. Froido, košmaras – ne kas kita, kaip užmaskuotas išstumto noro patenkinimas.

„Dar nežinome, – rašė Z. Froidas, – kodėl pikti, nedori norai sukrunta kaip tik naktį, trikdydami mūsų miegą. Atsakymas gali būti tik prielaida, įvertinanti sapno būsenos ypatumą. Dieną šiuos norus stipriai varžo cenzūra, paprastai neleidžianti jiems reikštis kokiu nors veiksmu“.

Tikrieji sapnai daug bendro turi su vadinamaisiais „dienos sapnais“. Įsivaizduokime drovų jaunuolį, kuriam patinka jam abejinga gražuolė. Jis net užkalbinti jos nedrįsta. Tačiau ne vien meilėje nesiseka. Nuolat ant jo pyktį išlieja viršininkas, pašiepia bendradarbiai. Ir vaikinas, gyvenime neradęs supratimo, panyra į fantazijų pasaulį. Svajonėse jis mato save šaunų, žodžio kišenėje neieškantį. Merginos jį gaudyte gaudo, o išrinktoji meiliai pati kviečia į pasimatymą, siūlo savo širdį, viršininkas visada klausia jo nuomonės. Draugams jis idealas… Štai tokios fantazijos ir yra vadinamos dienos sapnais. „Jų turinį, – aiškino Z. Froidas, – lemia labai aiški motyvacija. Tai tokios scenos ir įvykiai, kurie patenkina egoistinius garbėtroškos, valdžios poreikius arba erotinius norus“. „Dienos sapnų“, kaip ir tikrųjų sapnų, paskirtis ta pati – noro, troškimo išsipildymas.

Sapnas – kaip kokio nors trūkumo kompensacija

„Pagrindinė sapnų funkcija, – rašė K. G. Jungas, – yra bandyti atstatinėti mūsų psichologinę pusiausvyrą. Sapnas kompensuoja (žmonių) asmenybių trūkumus ir kartu įspėja apie pavojus, kurie jiems gresia gyvenant taip, kaip jie dabar gyvena. Jei nepaisoma sapnų įspėjimų, gali iš tikro įvykti nelaimingi atsitikimai“.

Kadangi, kaip buvo minėta anksčiau, sąmonė nepajėgi užfiksuoti visko, kas vyksta žmoguje ir aplink jį, o pro pasąmonę niekas neprasprūsta, būtent ten daromos išvados dėl vienokių ar kitokių mūsų poelgių. Tad nenuostabu, kad sapnas, kaip geras patarėjas, bando įspėti, ragina keisti gyvenimo būdą. Neretai žmonės kalba ištikus vienokiai ar kitokiai nelaimei apie įvykio auką: „Prisivaidino…“ Taip sakoma apie nežaboto greičio mėgėją, nepaisiusį proto balso, taip apibūdinama sukčiaus, vagišiaus „karjera“. O kas žino, ar sapnai jiems neatstojo to „proto balso“? Bet, matyt, į juos nebuvo įsiklausyta.

Sapnai, beje, praneša ir apie žmogui gresiančias, artėjančias ligas. Štai per sapną liepsnose degantis žmogus po kurio laiko iš tikrųjų „dega“: sapnas jam pranešė apie kažkokio kūno organo uždegimą, kurio šis dar nebuvo spėjęs pajusti.

Ypatingą dėmesį, anot K. G. Jungo, reikia skirti tiems sapnams, kurie periodiškai kartojasi. Tokie sapnai, rašė K. G. Jungas, „tai dažniausiai pastangos kompensuoti kokį nors trūkumą sapnuotojo požiūryje į gyvenimą“. Be to, besikartojantis sapnas gali numatyti kokį nors svarbų ateities įvykį.

Sapnai – ateities vizijos

Sapnai kartais gali pranešti apie kai kurias situacijas gerokai anksčiau, nei jos iš tikrųjų įvyksta. Šitoks ateities numatymas per sapną nėra reikšmingas didelei bendruomenei, bet konkrečiam žmogui tai svarbu. Ypač kai toks sapnas išsipildo.

…Vida prisimena keletą ryškių sapnų, kurie suteikė tikslią informaciją apie ateitį. Paprastai ji per sapną girdėdavo malonų balsą. Jai, dar būnant labai jaunai, ėmė silpti regėjimas. Balsas sapne patarė nesidažyti ir tikino, jog regėjimas pagerėsiąs (Vida dabar nuolat nešioja akinius). Kaip pamena, į sapno balsą ji tuomet nereagavusi.

…Vilijos brolis draugavo su mergina, kuri vėliau tapo jo žmona. Sapne sutiktas brolis seseriai sako: „Aš turiu sūnų, jo vardas – Rokas“. Kai Vilija papasakojo broliui savo sapną, šis nustėro: mat jo merginai labiausiai patinkantis vyriškas vardas – Rokas. Netrukus brolis vedė, jauna šeima susilaukė sūnaus, kuris, kaip ir Vilijos sapne, buvo pavadintas Roku.

Kaip šiuos sutapimus paaiškinti? „Tuo metu, – teigė K. G. Jungas, – kai regimas sapnas, tas įvykis dar gali būti ateityje. Pasąmonė ir jos sapnai, kaip ir mūsų sąmoningos mintys, dažnai užimtos ateitimi ir jos galimybėmis“.

…Paulius ne pamokų metu su draugais retkarčiais leisdavo laiką prie blokų, esančių netoli mokyklos. Kartą jaunuolis sapnuoja, jog jam būnant įprastoje vietoje bendraklasė, užlipusi ant bloko, neišlaiko pusiausvyros ir krenta. Laimei, lengviau atsisūsta sapne Paulius, jis netoliese: staiga prišoka ir pagauna merginą. Praėjo nedaug laiko, ir analogiška situacija pasikartojo. Tik šįkart ne sapne, o tikrovėje. Tuomet, kai jaunuolis šoko prie krentančios bendraklasės, apėmė keistas jausmas: tai jau buvo. Net ne iškart suprato, jog sapne…

Sapne išnyksta erdvės ir laiko pojūtis, išnyksta ribos tarp praeities, dabarties ir ateities, dažnai žemiškasis gyvenimas, atrodo, niekuo nesiskiria nuo anapusinio, kuris galbūt yra peržengus mirties slenkstį. Ir sapnų, kurie numatytų kelionę Anapus, pasitaiko gana dažnai.

„Dažniausiai sapnus ir įvairių nelaimių ženklus, – sakė kun. R. Repšys, – žmogus atpažįsta ir juos prisimena tik įvykus nelaimei, skaudžiai netekčiai, dideliam išbandymui“. Pavyzdžiui, motina, netekusi vaiko, beveik visada savo gyvenime atras ženklų, sapnų, įvykių, kurie dabar jai atrodo kaip perspėjimai. Ir dažnai graužiasi, kad tų perspėjimų nepaisė.

„Dažnai sapnai gali įspėti mus, – rašė K. G. Jungas, – bet lygiai taip pat dažnai neįspėja. Todėl prielaida, kad yra gero linkinti ranka, kuri mus laiku sustabdo, yra abejotina: atrodo, kad geros valios agentūra kartais dirba, kartais – ne. Paslaptingoji ranka gali net nurodyti, kur tyko pražūtis, o kartais sapnai būna tikri spąstai arba atrodo tokie esantys“.

…Vienas iš šviesiausių Editos vaikystės prisiminimų – nepaprastai gero dėdės, motinos brolio, paveikslas. Ir skausmas, kai dėdė, su kuriuo tiek bendrauta, paliko šį pasaulį, tuomet dvylikmetei buvo didžiulis. Savo mirusį dėdę ji susapnavo praėjus daugiau nei penkiolikai metų. Ji vaikšto gražiame parke, susitinka ten gražiai pasipuošusį dėdę. Jie kalbasi, motinos brolis stebisi, kaip ji išaugusi. Bet jis skuba. Jis atsiprašo Editos, teisindamasis neatidėliotinu reikalu – esą pasiųstas kažką pasiimti. Kitą dieną Editą pasiekia žinia, jog mirė jos pusseserė, to dėdės dukra…

Tokių pavyzdžių, kai per sapną pasirodę mirusieji kažką išsiveda, šaukia pas save, apstu. Ir visi jie dažniausiai praneša apie artėjančią mirtį, tarnauja kaip greitai pasirodysiančios giltinės ženklas.

Mirusieji per sapną ne vien praneša, kad kažką pakvies papildyti savo gretas. Jie tarsi kažko ir prašo, net reikalauja. „Mes, kunigai, – sakė kun. R. Repšys, – susitinkame su žmonėmis, kurie kreipiasi į mus, prašydami paaiškinti, padėti dėl besisapnuojančių mirusių artimųjų“. Dažniausias patarimas būna pasimelsti, paaukoti šv. Mišias už mirusiojo vėlę. Ir to, pasak kunigo, dažniausiai užtenka.

Sapnas – sielos kelionė

Rytų religijos gyvenimą vadina sapnu, tuo pabrėždamos jo trapumą, laikinumą. Juk ir žmogaus kūnas tėra apvalkalas, kuris metams bėgant susidėvi ir „suplyšta“. Tuomet jį siela palieka, „išmeta“ tarsi nereikalingą daiktą. Siela keliauja laisvai laike, erdvėje, jai keliauti netrukdo nė kūno varžtai. Štai ir sapno metu siela gali palikti kūną, susitikti su kitomis sielomis, net su mirusiųjų žmonių.

Krikščionybė taip pat neprieštarauja įsitikinimui, kad sielų bendravimas gali išlikti ir po mirties. Pavyzdžiui, miręs žmogus, artimiesiems žinomas kaip dingęs be žinios, per sapną parodo savo kūno buvimo vietą. Miręs žmogus artimiesiems sapne nurodo, kur paslėptas testamentas, padėti dokumentai, padeda surasti atsakymus į rūpimus klausimus. Be to, mylintys žmonės bendrauja ir po mirties – dažniausiai per sapną.

…Praslinkus daugiau nei mėnesiui po tragiškos Romos vyro mirties, ji sapnavo labai ryškų sapną. Iki tol ji vyrą sapnuodavo dažnai, tačiau sapne nesuvokdavo, jog jis miręs. Tąkart ji pirmąsyk sapne suprato, kad jis Anapus… Vieta, kur su juo susitiko, labai graži: medinis, jaukus pastatas, kvadratinis kambarys, visur langai. Ant palangių – daugybė žydinčių gėlių, pro langus matyti žydintys medžiai. Vyras kasdieniškai apsirengęs, jo veidas dvelkia ramybe. „Kur dabar esi?“ – klausia Roma. „Aš esu savo sluoksnio žmonių rate“, – atsako jis. „Kas bus, kad su manimi, gyvąja, kalbi?“ „Mane pažemins pareigose“. „Ką jautei, kai mirei?“ „Mačiau tavo, savo gyvenimą nuo pat gimimo iki paskutinės akimirkos. Mačiau ir kitų gyvenimus. Tu net neįsivaizduoji, kokių baisių gyvenimų yra: man net akys pūva žiūrint! Mirtis visai nebaisi… Tu tik neverk taip. Aš ateisiu tavęs pasitikti. Tiesa, jeigu tu mirsi, kol bus nepraėję pusė metų po mano mirties, pasitikti tavęs negalėsiu…“ Iš šio sapno Roma pakirdo paryčiu. Akyse stovėjo visas vaizdas, ausyse skambėjo vyro žodžiai. Susigriebė, kad daug ko nepaklausė ir vėl grimzdama į miegą tarsi prašė, kad vėl jis ateitų… Vėl jį sapnavo, vėl jie kalbėjosi, tačiau ryte jau nieko konkretaus neprisiminė. Sąmonėje iki smulkmenų išliko tik pirmasis susitikimas…

Nors mirtis saitų tarp artimųjų nesutrauko, vis dėto į bet kokį sapną nereikėtų žvelgti be jokio susirūpinimo. Mat, pasak kun. R. Repšio, neregimąjį dvasių pasaulį sudaro ne tik Dievas, angelai, šventieji, mirusieji. Aktyvi to pasaulio dalis yra ir piktosios dvasios. Visa, kas žmogaus sieloje kelia sumaištį, baimę, nerimą, negali būti iš Dievo. Mirusieji, pasak kunigo, neturi vadovauti (kad ir per sapną) gyviesiems, nurodinėti. Jei taip atsitinka, geriau jų neklausyti – juk nežinia, kas už to slepiasi.

Būna atvejų, kai tas pats sapnas (ar mažai tepakitęs) pasirodo ne vienam žmogui.

…Laura ir Lina – bendradarbės. Po jų bendro pažįstamo, gero bičiulio mirties buvo praėjusios vos kelios savaitės. Per pietų pertrauką Lina pradėjo pasakoti, jog sapnavusi mirusįjį. Jis įėjęs į kabinetą, kalbėjęs su jomis. Laura nustebo: tą patį sapną su tomis pačiomis detalėmis tą pačią naktį ir ji regėjo!

…Irena palaidojo dvylikametį sūnų. Dėl gimdymo traumos – pažeistų smegenų – berniukas niekada nekalbėjo, nevaikščiojo. Mirtis atėjo po ilgų ir didelių kančių. Po laidotuvių motina sapnavo savo vaiką sveiką, linksmą, kalbantį, kažko prašantį… Tą pačią naktį mirusį berniuką panašiai sapnavo ir Irenos bendradarbė.

Sakoma, jog vienodus (ar labai panašius) sapnu tuo pat metu regi dvasiškai labai artimi žmonės. Vadinasi, net sapno metu jų sielos bendrauja…

Visko žinoti negalime

Nors sapnais domisi ne vien aiškiaregiai, eiliniai žmonės, bet ir mokslininkai, vis dėlto negalime teigti, kad visi atsakymai surasti. Toli gražu. Ir visiškai teisu K. G. Jungas, sakydamas: „Nieko nėra labiau pažeidžiamo nei mokslinė teorija, kuri tėra trumpalaikis bandymas paaiškinti faktus, o ne pačią amžinąją tiesą“.

Parengė: Laima Grigaitytė, mususavaite.lt