Istorija apie tai, kaip nežinoma jėga vilioja žmones į miško tankmę

Paslaptingų žmonių dingimų archyvuose kai kurie patys keisčiausi dingimai nutiko tokiose mažai žmonių lankomose vietose, kad tų atvejų nepriskirti paprastiems pagrobimams, serijiniams žudikams ar banditams. Amerikiečių rašytojas Deividas Polides išleido kelias serijas „Missing 411“ knygas, kuriose aprašė labai keistus žmonių pradingimus miškuose, dykumose ar kalnuose.

Daugeliu iš minėtų atvejų dingę žmonės nebuvo rasti nei gyvi, nei mirę, todėl galima tik spėlioti, kas su jais iš tikrųjų nutiko. Tačiau yra istorijų, kai žmonėms pavyko išgyventi ir sėkmingai grįžti namo, nors jie buvo per plauką nuo nelaimės.

Visi jie pasakojo, kad kažkokia nežinoma jėga tarsi specialiai stengėsi įvilioti juos į pavojingą ar sunkiai praeinamą vietą. Jei jie būtų paklusę tai jėgai, būtų pražuvę.

Įdomu, kad beveik visos tos istorijos susiję su tankiais miškais. Kaip čia neprisiminti garsiojo liaudyje minimo miškinio, kuris gali supainioti žmogui takelius per mišką ir specialiai užvesti į pelkes ar išlaužo vietas...

Dingęs skautas

Pirmąją istoriją papasakojo neįvardintas vaikinas. Tai nutiko, kai vaikinas buvo dar paauglys skautas. Kartą jo būrys išėjo į žygį prie mišku apaugusio Vašingtono kalno to paties pavadinimo valstijoje. Žygio metu skautai pasidalino į kelias nedideles grupes, tas vaikinas ėjo kartu su kitais dviem skautais.

Beeidami tiedu pavargo, nusprendė sustoti trumpai pertraukėlei. Vaikinai tai pasakė ir trečiajam, bet tas netikėtai pajuto nenumaldomą norą eiti taku toliau, jo sąmonė tarsi aptemo ir jis negalėjo pasipriešinti tam keistam potraukiui.

Taigi du skautai pasiliko pailsėti, atsigerti vandens iš savo buteliukų, o trečias žvaliai nužingsniavo toliau ir netrukus pradingo tarp medžių. Vaikinukas vis ėjo ir ėjo mišku ir, anot jo, neprisimena, kaip tai darė. Jis judėjo tarsi sapne.

Sustojo tik tada, kai priėjo didelę uolą, ir tik tada atsitokėjo. Iškart jį smarkiai supykino, svaigo galva. Pasidarė taip bloga, kad jis greitai nusivilko striukę ir atsigulė ant akmenuotos žemės, pasiėjęs po galva kuprinę. Kiek taip pragulėjo, nežino, atsitokėjo tik tada, kai jį rado vienas iš būrio vadovų, kuris buvo atsakingas ir už medicininę pagalbą. Vadovas atrodė sunerimęs ir pasakė, kad paauglys atrodo nesveikai, padėjo jam apsivilkti ir nukreipė link meteostoties, kur turėjo susirinkti visi būrio nariai. Kai vaikinukas pasiekė stotį, rado ten savo grupės draugus. Jie buvo labai susijaudinę, paaiškėjo, kad jie pametė draugą dar prieš valandą ir niekur negalėjo rasti. Po to visi būrio skautai išvažiavo namo, o istorijos autorius jautėsi labai pavargęs, tarsi per tą valandą būtų nužingsniavęs kelias dešimtis kilometrų. Jis užsnūdo dar automobilyje ir pramiegojo ne vieną valandą.

Pasivaikščiojimas su šunimi

Kita istorija nutiko nedidelio miestelio Misurio valstijos pietvakariuose gyventojui. Miestelį supa tankūs miškai, kalvos, raguvos. Kartą vyras išsiruošė su savo šunimi - pitbuliu Storuliu - pasivaikščioti po miškelį. Viskas vyko normaliai, kol jie pasiekė nedidelį miško upelį.

Staiga šuo kažko išsigando, pradėjo inkšti ir parietė letenas. Vyras pagalvojo, kad šuo užuodė kažkokį laukinį gyvūną, sukluso ir pastebėjo, kad aplink buvo visiškai tylu, nenatūraliai tylu. Nebuvo girdėti jokio garso, net vėjo ošimo ir paukščių čiulbėjimo. O juk vos prieš kelias minutes, kai vyras su šunimi atėjo į šią vietą, miškas buvo kaip miškas, su paukščių garsais ir vabzdžių zyzimu ore. Dabar vienintelis garsas, kurį girdėjo vyras, buvo garsus šuns inkštimas, nors vyras žinojo, kad šuo yra gana drąsus ir nebūtų išsigandęs net kito didelio šuns. Paskui vyras pajuto, tarsi kažkas įdėmiai į jį žiūrėtų. Kiekviena jo kūno ląstelė tarsi šaukė “Dink iš čia greičiau!”.

“Tada nutiko dar vienas dalykas. Netikėtai pajutau stiprų norą eiti į mišką. Buvo neįprastai tylu, nė garso, bet aš kažkaip nesuprantamai girdėjau, kad mane kažkas kviečia iš tankmės. Tai buvo pats baisiausias dalykas, kurį patyriau gyvenime. Ir
nuėjau tenai, tempdamas paskui save besispyriojantį šunį.

Storulis drebėjo, inkštė, kabinosi už kiekvieno nuvirtusio medžio ir labai nenorėjo eiti su manimi. Jis niekaip nenorėjo paklusti, tai aš tiesiog palikau jį ir toliau nuėjau vienas.

Priėjau upelio vietą, kurioje niekada nebuvau. Ten buvo medžių apsupta laukymė, o upelis vinguriavo dar toliau į priekį, kažkur į miško tankmę. Danguje niekas nejudėjo, saulė ir debesys sustingo. Viskas buvo labai tylu.

Pastovėjau ir pagalvojau, kad man reikia eiti į tą tamsą, kur nuvinguriuoja upelis. Pajutau, kad laukymė yra kažkokia baisi, visai be gyvybės. Pajutau, kad, jei eisiu už posūkio, nutiks kažkas labai baisaus. Bet palaikiau tai paranoja.

Jau žengiau kelis žingsnius posūkio link, tik staiga išgirdau, kaip 

netoliese garsiai suinkštė mano šuo. Greitai atsisukau ir pamačiau, kaip jis bėgioja pirmyn ir atgal tarp medžių laukymės pakraštyje. Paskui šuo garsiai sulojo, bet niekaip nesiryžo įbėgti į pačią laukymę, tarsi ten jo lauktų mirtis.

Galiausiai supratau, kad šuo taip elgiasi ne šiaip sau, ir pajutau, kad vyksta kažkas baisaus. O kai vėl pažvelgiau į laukymę, vos nesurikau iš baimės: visur buvo tamsu, saulė, kuri dar prieš minutę kabojo tiesiai virš manęs, kažkur pradingo, aplink buvo tirštos sutemos. Bandžiau įsižiūrėti į medžius toje vietoje, kur vingiavo upelis, bet nemačiau nieko, išskyrus tirštus tamsius šešėlius.

Išgirdau garsų šakos trakštelėjimą. Panika apėmė mane, ir aš puoliau bėgti atgal prie savo šuns, kuris lojo nesustodamas tarsi išprotėjęs. Iš visų jėgų pasileidome iš miško namo, ir visą laiką jaučiau, kad kažkas persekioja mane. Beje, mano šuo nė karto neaplenkė manęs, visą laiką bėgo šalia, tarsi saugotų mane.

Kai parbėgau namo, pažiūrėjau į laikrodį ir negalėjau patikėti savo akimis. Pasivaikščioti išėjau 19.30 val., o laikrodis rodė jau 22.30 val. Tai tikrai buvo teisingas laikas, mano tėvai atvažiavo kaip tik po valandos.

Kitą dieną vėl nuėjau prie upelio, norėjau išsiaiškinti, kas ten buvo. Ėjau, ėjau palei upelį, bandydamas pasiekti tą baisiąją laukymę, bet net ir po trijų valandų nepriėjau jos ir lioviausi. Kad ir kas ten buvo, tas kažkas vakar aiškiai norėjo įvilioti mane į miško tankmę. Išgelbėjo mane šuo”.

Šviečiantis tunelis iš medžių

Trečia istorija nutiko žygių mėgėjui, kai jis kartu su kitais jaunuoliais išsiruošė į žygį Naujojo Hampšyro valstijoje. Tai buvo ilga dviejų savaičių kelionė. Jau jai baigiantis, istorijos autorius kartą išėjo už stovyklos ribų prisirinkti žabų laužui.

Prisirinko pilną glėbį, jau ruošėsi žabus surišti ir grįžti į stovyklą, kai staiga pajuto, kad aplink pranyko visi įprasti miško garsai. Kartu pajuto “zirziantį nerimą”:

“Nežinau kodėl pažiūrėjau į kairę, pamačiau nedidelį medį su dreve ir nuėjau tiesiai prie jo, tarsi kas būtų parodęs kryptį su rodykle žemėlapyje. Priėjęs prie to medžio, pajutau dar didesnę trauką eiti gilyn į miško tankmę. Priėjau keturių medžių grupę, kuriuos kažkur iš viršaus apšvietė neaiškus šviesos šaltinis.

Šviesa nebuvo geltona saulės šviesa, tai buvo keista auksinė spalva. Ji krito ant medžių taip, kad kamienai ir šaknys prie žemės taip pat tarsi pradėjo šviesti. Paskui tas neįprastas švytėjimas nuėjo gilyn į mišką, pasidarė savotiškas “tunelis” iš “šviečiančių” medžių.

Mano galvoje kažkas tarsi šaukė “Eik tenai ir pažiūrėk, kas tai!”, ir trauka buvo tokia baisi, kad beveik nebegalėjau jai atsispirti. Pradėjo skaudėti galvą, girdėjau, kaip kraujas pulsuoja joje. Kai nebeiškenčiau ir ketinau žengti į tą “tunelį”, mano galvoje tarsi sprogo kitas šūksnis, sklidęs kažkur iš pasąmonės gelmių: “Nedelsiant sustok!”.

Ir aš iš karto suvokiau: nors tas auksinis švytėjimas atrodo labai viliojančiai, bet jei eisiu ten, visiems laikams dingsiu iš šio pasaulio. Tas suvokimas, kad “dingsiu iš šio pasaulio”, taip išgąsdino, kad dar aiškiai išgirdau savo vidinį jausmą: “Pavojinga!”, “Neteisinga!”.

Atsigręžiau atgal ir pamačiau, kaip ant žemės guli mano žabų glėbys. Ir, man atrodo, tai padėjo atsispirti tai baisiai traukai. Iš baimės ir dėl įtampos pilve atsirado tuštumos pojūtis, pradėjau atsargiai trauktis atgal, nenuleisdamas akių nuo užburiančio, auksu spindinčio “tunelio”. Atrodė, jei to nedarysiu, kažkoks plėšrūnas užpuls mane.

Kai atsidūriau prie savo žabų, galva jau buvo kiek prašviesėjusi. Vėl galėjau girdėti miško garsus ir netoliese buvusių draugų iš mūsų stovyklos balsus. Nevalingai atsisukau į tą pusę, kur buvo “tunelis”, bet dabar ten nebebuvo nieko ypatingo, tik paprasti medžiai.

Sugriebiau žabus ir pasileidau į stovyklą, bet kažkodėl taip niekam ir nepapasakojau, ką teko patirti. Per kitus žygius stengiausi daugiau nenutolti nuo stovyklos.

Mane itin stipriai išgąsdino įsisąmoninta tikimybė “pradingti iš šio pasaulio”. Tai buvo labai aiškus ir baisus jausmas. Jis taip stipriai traukė mane į tą miško tankmę, kad buvo beveik pasiruošęs pasiduoti jam. Bet esu įsitikinęs: jei būčiau ten nuėjęs, tikrai nebebūčiau sugrįžęs”.
Stiprus šauksmas

Dar vieną istoriją papasakojo Kentukio valstijos gyventojas. Ji nutiko, kai vyrui buvo 15 metų. Jis jau tada domėjosi aktyviu poilsiu, mėgo vaikštinėti miške netoli namų. Kartu visada vesdavosi savo šunis Maksą ir Bo.

“Tą dieną žingsniavau taku, kuriuo vaikštau kiekvieną dieną. Vieną akimirką pažvelgiau į kalno viršūnę tolumoje ir staiga pajutau keistą šauksmą. Tai buvo ne garsas, o būtent toks stiprus noras, kurio neįmanoma buvo nepaisyti. Paprastai vengiu nepažįstamų takų, bet tą dieną viskas buvo kitaip.

Nužingsniavau mišku kalno link, lipau vis aukščiau ir aukščiau. Šunys sekė paskui. Ėjau tolygiai ir tarsi transe, prisimenu tik, kaip žiūrėjau sau po kojomis ir mačiau vienodus didelius žingsnius. Vieną akimirką sustojau ir pažiūrėjau nuo aukštumos žemyn, kur stovėjo mano namas. Nustebau, kad jis buvo taip toli ir kad aš užlipau taip aukštai. Niekada nebuvau užsikabarojęs taip aukštai.

Padariau nuotrauką su telefonu, paskui pašaukiau šunis, bet jie kažkur dingo. Tada vėl pažvelgiau į kalną ir vėl pajutau šauksmą. Toliau ėjau pėsčiomis aukštyn. Jaučiausi gerai ir ramiai, aplink girdėjau miško garsus ir norėjau eiti tik pirmyn ir pirmyn. Sunku buvo net atsisukti atgal.

Netyčia užkliuvau už šaknies ir nejučiomis atsisukęs, pamačiau savo šunį Bo, kuris bėgo paskui, tarsi taip pat būtų girdėjęs šauksmą. Paskui ėjome kartu. Staiga išgirdau, kaip traška mano radijo stotelė (visada nešiodavausi ją su savimi), negalėjau suprasti, kas kalba, girdėjosi tik trukdžiai, signalo pagauti nepavyko. Būtent tai mane ir išgąsdino.

Apimtas panikos, pasisukau ir pasileidau bėgti atgal nuo kalno. Keista, kaip nenusisukau sprando, taip belėkdamas. Kalno papėdėje vėl pamačiau savo šunis, jie bėgo greta manęs. Ir radijo stotelė vėl pradėjo gaudyti signalą. Netrukus parsiradau namo. O paskui beveik ir pamiršau tą istoriją. Tačiau dabar žinau, kad reikia būti labai atsargiam ir kad miškas gali “šaukti pas save”.

Begaudant baltą vištą

Kartais nežinomos jėgos net naudoja specialius masalus ar pradeda šaukti žmones jų artimųjų balsais. Si istorija nutiko Paragvajuje, Iribukua vietovėje.

“Kai mano mama buvo maža, gyveno kaime su močiute, ten buvo daug vargingai gyvenančių žmonių. Močiutės namas stovėjo visai šalia didelio tankaus miško.

Kartą dieną, kai dar nebuvo tamsu, močiutė su mano maža mama (jai buvo 7 metai) buvo gatvėje.

Mama labai mėgo įvairius gyvūnus. Staiga ji pastebėjo vaikštinėjančią vienišą baltą vištą. Mama norėjo pagauti vištelę, kuri atrodė tokia švarutė ir labai simpatiška. Bet vištelė niekaip nesileido pagaunama, tik kartais prisileisdavo visai arti.

Mergaitei atrodė, kad ji laksto paskui vištą vos kelias minutes, bet staiga ji, pajutusi staigų ir stiprų skausmą, sustojo. Šalia pamatė savo mamą, kuri laikė rankoje kuokštą iš jos galvos išrautų plaukų. Aplink buvo visai tamsu, jau tirštos sutemos, o ji jau buvo ne prie namų, pasirodė, kad jau buvo nuklydusi giliai į mišką.

Mama paaiškino mergaitei, kad ta buvo tarsi transe, todėl mamai teko stipriai truktelėti už plaukų, kad mergaitė atsipeikėtų. Paskui ji papasakojo, kad tai piktoji dvasia El Pombero norėjo nusivesti į miško tankumyną.

Kai moteris vedėsi mergaitę namo, ta bandė paaiškinti, kad čia nebuvo jokios piktosios dvasios, o ji tik norėjo pagauti baltą vištelę. Ir tu, mama, pati matei tą vištelę, ji gi bėgiojo gatvėje netoliese.

O moteris papasakojo, kad iš tikrųjų jokios vištos nebuvo. Dukrelė tiesiog ramiai žaidė prie namo, bet staiga pašoko ir puolė bėgti į mišką. Mama nubėgo paskui, bet jai teko gerokai pavargti, kad pasivytų ją, o paskui net timptelėti už plaukų, kad mergaitė atsipeikėtų”.