Nežinomi dalykai: Dingę be pėdsakų

Pagal statistiką kiekvienais metais Žemėje dingsta be jokių pėdsakų apie 2 milijonai žmonių. Dauguma šių atvejų galima paaiškinti visiškai natūraliomis priežastimis: žmogžudystės, nelaimingi atsitikimai, stichinės nelaimės. Kartais žmonės "dingsta" savo noru. Tačiau dalis dingimų negali būti niekaip paaiškinami, o tokių įvykių, remiantis ta pačia statistika, kiekvienais metais vis daugėja.

Žmonės išnyksta ore... 

1889 m. liepos 30 d. Anglijoje leidžiamame laikraštyje “Daily Cronicle” buvo pranešta apie paslaptingą 48 m. amžiaus Roberto Makmilano, vieno iš garsiosios “Makmilano” leidyklos savininkų, dingimą. Liepos 13 d. jis užlipo ant Olimpo kalno (Graikija) viršūnės. Dešimtys liudininkų tvirtina, kad jis stovėjo ant kalno viršūnės, pamojo ranka ir staiga išnyko. Nors buvo atliekama paieška, nepavyko aptikti nei paties pono Makmilano, nei jo kūno. 

Vokiečių tyrėja Sabina Baring-Guld savo knygoje “Istorinės keistenybės” aprašė, kaip 1899 metais tūlas ponas Batcherstas, išėjęs iš alaus baro, pasuko link diližano. Jis praėjo pro arklius ir staiga išnyko ore. Šio įvykio liudininkais buvo 2 jo draugai, vežėjas ir diližano keleiviai. Daugiau pono Batchersto niekas niekada nematė. 

Panašus įvykis nutiki Prancūzijoje 1867 metais. Toks Liusjenas Busje atvyko pas gydytoją. Kabinete gydytojas jam liepė nusirengti ir atsigulti ant kušetės. Tuo metu gydytojas trumpam nusisuko, norėdamas paimti instrumentą, o kai vėl atsisuko į pacientą, jo ant kušetės nebebuvo. Jo daiktai liko savo vietoje. 

Tikra netikėtų žmonių dingimų epidemija buvo XX-o amžiaus 5-o dešimtmečio pabaigoje šiaurės-rytinėje JAV dalyje. Vermonto valstijos laikraščiuose vis pasirodydavo žinios apie paslaptingus žmonių dingimus namuose ar tiesiog gatvėje. Ir tai labai dažnai nutikdavo liudininkų akyse. Iš viso dingo kelios dešimtys žmonių. Pvz., pasakojama, kad keleivinio autobuso salone tarsi skradžiai prasmego snaudžiantis prie lango kareivis. Šio įvykio liudininkais tapo 14 kitų autobuso keleivių. 

Užgesęs švyturys

Prie nepaaiškinamų žmonių dingimų tikriausiai reikia priskirti ir Flenano salos trijų švyturio prižiūrėtojų dingimą. Nuo 1900 m. gruodžio 15 d. laivų, plaukiojančių po Šiaurės jūrą, kapitonai ėmė pranešinėti kranto tarnyboms, kad Flenano saloje esantis švyturys nebeveikia. I salą buvo pasiųstas laivas “Hesperas”, kuriuo plaukė Džozefas Mūras - vyriausiasis šio rajono švyturių prižiūrėtojas. Mūras gerai pažinojo visus tris švyturio prižiūrėtojus - Tomą Maršalą, Donaldą Makarturą ir Džeimsą Dukatą. Tai buvo patyrę darbuotojai, kurie sąžiningai atliko savo pareigas ir kritiškose situacijose nepuldavo į paniką. Be to, Mūras prieš 3 mėnesius juos visus matė, prižiūrėtojai buvo visiškai sveiki ir niekuo nesiskundė. 

Kai “Hesperas” priplaukė prie salos, kurioje gyveno tik šie trys žmonės, komanda pastebėjo, kad niekas jų nepasitinka. Signalinės lempos nedegė. Mūras pradėjo įtarti kažką negero. Jis pirmasis išlipo į krantą ir patraukė link balto švyturio prižiūrėtojų namelio. Namelis buvo tuščias. Visi daiktai buvo savo vietose, netgi lempų dagčiai buvo nuvalyti ir apipjauti, o puodeliuose buvo pripilta aliejaus - vakarop juo buvo ruošiamasi užpildyti lempas... 

Audra, kurios nebuvo

Mūras surado budėjimo žurnalą ir labai stebėdamasis perskaitė paskutinį įrašą, padarytą gruodžio 15 d. Prižiūrėtojai rašė apie audringą jūrą. Tai buvo neįtikėtina, nes tą naktį aplinkinėse salose buvo puikus oras, o jūra - rami. Tačiau būtent tada buvo gautas pirmasis signalas apie neveikiantį švyturį. 

Nedelsiant buvo organizuota paieška. Buvo apieškota visa sala, tačiau prižiūrėtojų taip ir nerado. Lygiai taip pat nepavyko protingai paaiškinti jų paslaptingo dingimo. 

Kitą dieną “Hesperas” išplaukė atgal, o saloje pasiliko Mūras - laikinu švyturio prižiūrėtoju. Jis niekaip negalėjo nustoti mąstyti apie šią keistą istoriją. Gal audros, apie kurią parašyta budėjimo žurnale, metu Maršalas, Makarturas ir Dukatas priėjo arti jūros ir juos nunešė bangos? Nepanašu, nes prižiūrėtojai puikiai žinojo apie pavojus, susijusius su įsisiautėjusia stichija. O gal vienas jų išprotėjo, nužudė kitus du kolegas, jų kūnus nuo uolos įmetė į vandenį ir vėliau pats nušoko į jūrą? Irgi neįtikėtina: visi trys prižiūrėtojai buvo patikimi, sveiki... Apie kokią keistą audrą rašoma gruodžio 15 naktį? 

1901 m. sausio mėnesį į salą atplaukė nauji švyturio prižiūrėtojai, kurie pakeitė Mūrą. Kai grįžo į Angliją, jis savo draugams pasakojo, kad saloje buvo labai slegianti atmosfera, atrodė, kad jį kažkas nuolat slegia. Kartais Mūrui atrodė, kad, bandant ieškoti dingusius kolegas ar atspėti jų dingimo paslaptį, jis girdi vėjo nešamus Maršalo, Makarturo ir Dukato balsus, prašančius pagalbos. 

Vaiduoklių namas

Ši paslaptinga istorija nors ir mažai susijusi su paslaptingais žmonių dingimais, tačiau gali duoti šiek tiek peno apmąstymams. 

XIX-o amžiaus viduryje Bunevilo miestelio (Konektikuto valstija, JAV) apylinkėse šalia kelio stovėjo tuščias namas, apie kurį tarp vietinių gyventojų sklido bloga šlovė. Jis buvo vadinamas “vaiduoklių namu” ir gyventojai stengėsi prie jo nesiartinti. Pasirodo, namo šeimininkas su visa šeima vieną naktį kažkur dingo, palikęs visus daiktus namuose, drabužius, maisto atsargas, arklius arklidėje, karves laukuose. Viskas išliko, išskyrus namo gyventojus - vyro, moters, trijų mergaičių, berniuko ir kūdikio. 

Kartą atsitiko taip, kad Nacionalinės gvardijos pulkininkas Džekas Makardlas ir teisėjas Maironas Vėjus vyko iš Bunevilio į Mančesterį. Tuo metu, kai jie buvo prie “vaiduoklių namo”, kilo stipri audra. Keliauninkai įėjo į namą ir iš karto atsidūrė absoliučioje tamsoje ir tyloje. Pro langus ir plyšius nesimatė jokių žaibų blyksnių, nesigirdėjo perkūnijos trenksmo. 

“Kai šiek tiek grįžau į save po nepaprasto efekto - perėjimo iš audros į visišką tylą, - rašė Makardlas savo straipsnyje, išspausdintame 1876 m. rugpjūčio 6 d., - tai mano pirmasis noras buvo vėl atidaryti duris, už kurių rankenos aš nesąmoningai laikiausi. Aš pastūmiau duris. Jos prasivėrė, didžiulei savo nuostabai pamačiau, kad jos veda ne į lauką, o į kažkokį kitą kambarį!.. ”