Juodoji skylė, per dieną suryjanti po Saulės dydžio žvaigždę

Kaip paaiškėjo, viena didžiausių mums žinomų juodųjų skylių visatoje pasižymi įspūdingą dydį atitinkančiu apetitu, rašo „Science Alert“. Nauji matavimai rodo, kad tai – maždaug 34 mlrd. už Saulę didesnės masės smagurė, kasdien suryjanti maždaug tiek materijos, kiek sudaro mūsų Saulę.

Tokiu būdu tai yra greičiausiai besiplečianti mums žinoma juodoji skylė visatoje, dėl savo dydžio priskiriama ultramasyvių juodųjų skylių kategorijai.

„Šios juodosios skylės masė beveik 8 tūkst. kartų didesnė už Paukščių tako centre esančios juodosios skylės masę, – aiškina Australijos nacionalinio universiteto astronomas Christopheris Onkenas. – Jei Paukščių tako skylė norėtų taip „nusipenėti“, ji turėtų praryti du trečdalius mūsų galaktikoje esančių žvaigždžių.“

Apie šio monstro aptikimą pirmą kartą pranešta 2018 m. Aptariama juodoji skylė yra už milijardų šviesmečių nuo mūsų esančios galaktikos, vadinamos SMSS J215728.21-360215.1 (trumpiau – J2157), centre „įsitaisiusio“ kvazaro spinduliavimo šaltinis.

Tuo metu, kai ši juodoji skylė buvo atrasta, astronomai paskaičiavo, kad jos masė siekia maždaug 20 mlrd. saulės masių, todėl ji buvo priskirta ultramasyvioms juodosioms skylėms (viršijančioms 10 mlrd. saulės masių), o jos akrecijos tempas – tai, kiek medžiagos ji suryja – siekia pusę saulės masės per dieną.

Nuo to laiko astronomai, naudodamiesi naujais metodais, šiuos skaičius patikslino. Ir jie tiesiog kosminiai. Pagal naujausius skaičiavimus, J2157 juodosios skylės (J2157*) masės vadinamasis Schwarzschildo spindulys –įvykių horizonto spindulys – siekia apie 670 astronominius vienetus (AV).

Palyginimui, Plutonas vidutiniškai nuo saulės nutolęs 39,5 astronominius vienetus. Manoma, kad heliopauzė – ribos, kur Saulės vėjo spaudimas susilygina su tarpžvaigždinių dalelių sukuriamu spaudimu – yra šiek tiek toliau nei 100 AV nuo saulės. Tai reiškia, kad J2157* įvykių horizontas yra daugiau nei penkis kartus didesnis už Saulės sistemą.

Naujieji matavimai ne tik patikslino juodosios skylės dydį ir akrecijos tempą, bet ir atstumą iki jos. Patikslinimas labai nedidelis, atsižvelgiant į bendrą juodosios skylės atstumą nuo mūsų – vos kelios dešimtys milijonų šviesmečių. Tačiau net ir tokios iš pažiūros nereikšmingos detalės yra svarbios, bandant suprasti, kaip atrodė visata, kai jai tebuvo koks milijardas metų.

Visgi J2157* nėra pati stambiausia mums žinoma juodoji skylė. Maždaug 40 mlrd. saulės masių dydžio ultramasyvi juodoji bedugnė „įsitaisiusi“ už 700 mln. šviesmečių nuo mūsų esančioje Holmo 15A galaktikoje. Dar viena ultramasyvi monstrė (66 mlrd. saulės masių) teikia energiją kvazarui TON 618. Ji nuo mūsų nutolusi per 10,4 mlrd. šviesmečių.

„Tai didžiausia juodoji skylė, pasverta šiuo ankstyvuoju visatos laikotarpiu“, – sako Onkenas.

Šis atradimas kelia didžiulį iššūkį mūsų kosmologiniams modeliams, nes mes žinome, kad tokio objekto susiformavimui reikia labai daug laiko ir labai daug medžiagos. Todėl ultramasyvus monstras, tūnantis ankstyvojoje visatoje, gali tapti dar viena dėlionės detale.