Keista pačio baisiausio Švedijos serijinio maniako, kuriuo jis nebuvo, byla

Ši keista byla laikoma viena iš didžiausių teismo klaidų Švedijos istorijoje, joje iki šiol vis dar randama daugybė neįprastų detalių.

1991 metais j specialią psichiatrijos ligoninę su griežta apsauga pakliuvo Švedijos gyventojas, žinomas kaip Tomas Kvikas (Thomas Quick), kuriam tada buvo 41-eri. Jo dabartinis vardas - Sture Berguoll.

Iki tol jis ne kartą buvo teisiamas už prekybą narkotikais, vagystes ir priekabiavimus prie paauglių, o psichiatrinę ligoninę pateko po to, kai buvo pagautas, bandant atlikti ginkluotą apiplėšimą, ir pripažintas nepilno proto.

Gydytojai laikė jį neprognozuojamu ir linkusiu į agresiją, tačiau iki 1994 metų niekas nelaikė Kviko ypač pavojingu. Tais pačiais metais terapijos metu Kvikas netikėtai ėmė pasakoti apie savo atliktus kraują stingdančius nusikaltimus.

Per kelis metus jis prisipažino dėl daugiau negu 30 žmogžudysčių, pasakojo su baisiomis ir sadistinėmis detalėmis, išprievartavimais, kanibalizmu ir sužalojimais. Žudė jis Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje ir Suomijoje. Labai greitai jis buvo pripažintas pačiu baisiausius serijiniu maniaku visose šiose šalyse.

Anot Kviko, pirmąją žmogžudystę jis atliko 1964 metais, kaip buvo vos 14 metų. Auka tada tapo toks pats 14-metus paauglys, vardu Tomas Blomgrenas iš Švedijos Vekšės miestelio. Kvikas papasakojo tokias konkrečias kruvinas šių nusikaltimų detales, kad gydytojams ir tyrėjams neliko jokių abejonių - jis ir yra tas maniakas.

Šie visi nusikaltimai iki tol buvo laikomi neištirtais, nes arba nebuvo rasti aukų kūnai, arba tyrimas pateko į akligatvį ir žudikas nebuvo pagautas. Todėl, kai policija gavo tiek informacijos apie šias bylas, Kviko istorija ilgam laikui tapo karščiausia naujiena visose vietinėse žiniasklaidos priemonėse.

Tiesa, Kvikas tik prisipažino atlikęs žmogžudystes ir pasakojo, kaip jis žudė, bet nieko nesakė, kur slėpė kūnus. Todėl iki 2001 metų tyrėjai oficialiai pateikė Kvikui kaltinimus tik dėl 8 žmogžudysčių. Teismui to pakako, kad Kviką iki gyvos galvos uždarytų į psichiatrijos ligoninę, bet paskui pradėjo “lįsti” kitos keistenybės.

Kai tyrėjai pakėlė archyvuose bylas apie tuos žmones, dėl kurių žmogžudystės prisipažino Kvikas ir kurių kūnai buvo rasti, ir ėmė kruopščiai nagrinėti detales, paaiškėjo, kad nė vienas Kviko parodymas dėl žudymo būdo, ginklo, prievartos būdo ir t.t. nesutampa su informacija, buvusia byloje.

Iš pradžių į tai mažai kreipė dėmesio, net patyrę tyrėjai manė, kad tuos nesutapimus galėjo sukelti įvairūs stresai, kuriuos patyrė nusikaltėlis per tą laiką, psichiatrinių preparatų poveikis ir problemos su atmintimi. Bet paskui kažkas vis dėlto pastebėjo, kad prieš Kviką  nėra išvis nė vieno normalaus įkalčio.

Pavyzdžiui, Kvikas išsamiai pasakojo, kaip Norvegijoje kankino ir žudė du afrikiečius, labai konkrečiai, su daugybe detalių. Tačiau patikrinimas parodė, kad nurodyti afrikiečiai su nurodytais vardais iš tikrųjų buvo sveiki ir gyvi ir gyvena toje pačioje Norvegijoje iki šiol.

Kvikas taip pat prisipažino nužudęs 9 metų Terezą Johansen, kuri be pėdsakų dingo 1988 metais Norvegijos mieste Dramene. Mergaitės dingimo vietoje buvo rasta kai kas, kas tada buvo palaikyta jos kaulų likučiais, o Kvikas išsamiai papasakojo, kaip sukapojo kūną. Tačiau 2012 metais atliktas genetinis tyrimas parodė, kad iš tikrųjų tai buvo visai ne žmogaus kaulai, o medžio šakų ir klijų likučiai.

2013 metais paaiškėjo, kad visi Kviko “parodymai” yra visiškai absurdiški, nuosprendžiai dėl 8 žmogžudysčių buvo atšaukti, o Kviką paleido iš psichiatrinės ligoninės su nurodymu laikytis ypatingo gydymo plano.

Tiesa, pats Kvikas dar 2008 metais interviu vienam žurnalistui pareiškė, kad jis iš tikrųjų nieko nežudė. O anot advokato, visus prisipažinimus jo ginamasis padarė tuo laikotarpiu, kad aktyviai buvo gydomas psichoaktyviomis tabletėmis su benzodiazepinu. Tais pačiais 2008 metais Kvikas pasikeitė savo vardą į Sture Berguoll (pasiėmė tėvo pavardę).

Anot daugelio kritikų, Kvikas iš tikrųjų nebuvo žudikas, o kentėjo dėl patologinio potraukio meluoti.

“Tai buvo juokinga. Jo pasakojimai buvo absurdiški. Niekas nesutapo. Jis negalėjo parodyti, kur yra pradingę žmonės ar jų daiktai, nieko. Visa tai buvo kažkokia beprotystė, visa sistema aplink atkakliai bandė padaryti iš Kviko serijinį žudiką, o tai tik skatino jį” - pasakojo žurnalistas Denas Džosefsonas.

Skeptikai kalbėjo, kad Kvikas vis dėlto susijęs su nurodytais nusikaltimais, kaip kitaip jis galėjo žinoti tiek kruvinų šių bylų detalių? Atsakydami į tai, Kviko gynėjai tvirtino, kad jis labai mėgo skaityti kriminalinius straipsnius laikraščiuose, jį labai domino visi žurnalistiniai tyrimai apie vieną ar kitą kruviną nusikaltimą.

Pats Kvikas vėliau patvirtino, kad iš tikrųjų sužinodavo apie dingimus ir žmogžudystes iš laikraščių. Jis taip pat išsamiai papasakojo, kodėl melavo apie save.

“Labai norėjosi būti kažkam reikalingu. Buvau labai vienišas žmogus, kai visa tai prasidėjo. Buvau ligoninėje, kur laikė žiaurius nusikaltėlius. Pastebėjau, kad kuo žiauresnį nusikaltimą jie padarė, tuo daugiau dėmesio gaudavo iš personalo.

Aš irgi norėjau būti toje grupėje ir gauti personalo dėmesio. Prisipažinau dėl žmogžudysčių, nes tada buvau jiems įdomus. Kuo kvailesnė buvo informacija, tuo labiau ji džiugino mano psichoterapeutą.

Preparatai, kuriuos man duodavo, taip pat atliko savo vaidmenį. Galėjau laisvai prie jų prieiti, tai ir vartojau, kad pasiekčiau tokią būseną, kurioje galėdavau pasakoti tokias istorijas.

Jaučiau didžiulę euforiją, kai tai dariau, mano fantazija tikrai įsismarkavo. Šios tabletės davė man daug kūrybinių galių, ir kuo daugiau pasakodavau, tuo daugiau dėmesio gaudavau iš gydytojų, policijos ir kitų ekspertų”.

Paleidus Kviką iš klinikos 2013 metais, nepaisant informacijos apie “specialų gydymo kursą”, žurnalistai išsiaiškino, kad faktiškai Kvikas dabar nevartoja jokių tablečių ir gyvena kaip visiškai laisvas pilietis. Jo atvejis visiems laikams liko Švedijos teisinėje sistemoje kaip viena iš didžiausių teisminių klaidų.

Neseniai pasirodė knyga šios istorijos motyvais “Tomas Kvikas. Kaip buvo sukurtas serijinis žudikas” (Thomas Quick: The Making of a Serial Killer). Ją perskaičiusiems nejučiomis kilo daug naujų klausimų, nepamirštant ir to, kad visi Kviko nurodyti nusikaltimai iki šiol laikomi neišaiškintais, o tie, kurie tai padarė, iki šiol dar nenubausti.